Intelektinės nuosavybės teisių turėtojų ir kūrėjų darbai per sekundę gali būti gaunami nemokamai. Jei nėra galimybės ar pinigų tam tikros paslaugos ar kūrinio gauti legaliai, užtenka tik prisijungti prie interneto ir įsigyti nelegalią kopiją.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Diana JANUŠAITĖ
Nors Lietuva – maža rinka, piratavimo mastai – gana dideli. Štai 2012 metais 87 proc. Lietuvos interneto vartotojų siuntėsi filmus internetu nemokamai. Palyginkime: Vokietijoje šis skaičius yra 47 proc., Didžiojoje Britanijoje – 49 proc., Prancūzijoje – 51 proc. Taigi, piratavimo mastai mūsų šalyje tiesiog milžiniški.
Piratavimas – atbaido investuotojus
Klasterio CDW rinkodaros vadovas Romanas Matulis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad piratavimas – vienas iš veiksnių, atbaidančių potencialius investuotojus Lietuvoje. Todėl verslininkai, baimindamiesi didelės rizikos, aplenkia mūsų rinką.
„Akivaizdu, kad teisių turėtojai ar teisėto turinio platintojai nedega noru investuoti rinkoje, kur jiems priklausančiu skaitmeniniu turiniu laisvai dalijamasi nemokamai ir tokiems veiksmams nesudaroma jokių kliūčių“, – pastebi R. Matulis.
Neteisingai manoma, kad daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Laisvojo dalijimosi svetainėse galima rasti bet kokį skaitmeninį turinį. Taigi, galime parsisiųsti ne tik filmų, knygų, bet ir programinės įrangos, kompiuterinių žaidimų ir t. t.
„Internetiniu piratavimu vadinčiau ir asmens ar įmonių privačių duomenų, duombazių, dokumentų, bankų prisijungimų ir kitas panašias vagystes. Skirtumas tik tas, kad pastarosios yra labai rimtai tiriamos ir laikomos rimtais nusikaltimais, o neteisėta filmo peržiūra ar parsisiuntimas niekam nerūpi“, – išskiria CDW rinkodaros vadovas.
Visko nori nemokamai
Pirataujantys asmenys teisinasi: girdi, jokia čia vagystė. Juk parsisiuntęs filmą iš interneto nieko iš teisių turėtojo neatimi. Tačiau rinkodaros vadovas ragina į situaciją pažvelgti kitu kampu.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją, kai atvykstate į visame pasaulyje žinomos grupės koncertą be bilieto ir reikalaujate, kad apsauga prie durų jus įleistų nemokamai. Girdi, jūs tik pasižiūrėsite, pasiklausysite ir tiek – juk nieko nevogsite. Kaip manote ar tokie argumentai apsaugą paveiktų? Taigi, iš interneto siųsdamiesi įvairius kūrinius iš intelektinės nuosavybės teisės savininkų atimame galimybę užsidirbti.
„Žinoma, ne visi besisiunčiantys būtų mokėję už tuos kūrinius, jei nebūtų galimybės gauti nemokamai. Bet kažkokia dalis tikrai mokėtų. Taigi piratavimas tikrai mažina teisių turėtojo pajamas ir ypač tai jaučia tie, kurie tų pajamų ir taip nedaug turi“, – pabrėžia specialistas.
Pažeidžia įstatymus
Piratinė programinė įranga platinama siekiant užsidirbti. Kadangi piratinės programos yra „kaip ir nemokamos“, todėl dalis uždarbio ateina per įvairius portalus, skirtus piratiniam turiniui apsikeisti – masiškas lankytojų srautas gali atnešti nemažą pelną iš reklamų rodymo.
Piratinėse operacinių sistemų kopijose taip pat gali būti iš anksto įskiepijama kenkėjiška programinė įranga, siekiant įsitvirtinti piratinę kopiją naudojančių vartotojų kompiuteriuose bei uždirbti iš juose esančios informacijos pardavimo.
„Žmonės visuomet norėjo ir norės gauti geidžiamą prekę ar paslaugą kuo pigiau arba nemokamai. Kartais jie tai daro pažeisdami įstatymus ir net nemąstydami apie pasekmes“, – akcentuoja R. Matulis.
Legalią programinę įrangą naudoti verta, nes tyrimais įrodyta, jog kone 50 proc. nelegaliai parsisiųstos programinės įrangos turi savyje „dovanėlę“ – kenkėjišką arba šnipinėjimo programėlę, kuri atveria vartotojų kompiuterius ir duomenis tokių programėlių kūrėjams. O duomenys yra labai brangi ir paklausi prekė.
Verta susimąstyti ar Lietuvos valstybinių institucijų kompiuteriuose visa programinė įranga yra 100 proc. legali? Labai abejotina. Žinoma, priimtas Kibernetinio saugumo įstatymas, bet tai tik pirmas žingsnis, sprendžiant šią problemą.
„Manau, mūsų teisinė bazė yra pakankama ir įstatymai gana griežti, bet valstybės pareigūnai neskuba jais naudotis. Iš esmės tai yra valstybinės reikšmės klausimas ir tiesiog reikia tos pačios banalios politinės valios, kad būtų įvesta tvarka“, – sako CDW rinkodaros vadovas.
Anot kultūros ministro Šarūno Biručio, intelektinė nuosavybė ir su ja susiję produktai bei paslaugos Lietuvoje sukuria 5,4 proc. BVP, čia dirba beveik 5 proc. visų dirbančiųjų, sektorius sudaro 6 proc. viso eksporto. Palyginkime: pieno produktų eksportas sudaro tik 2,5 proc. Kai pieno eksportui kyla grėsmė iš Rusijos, problema sprendžiama valstybiniu lygiu, ko tikrai negalime pasakyti apie intelektinės nuosavybės problemas.
