Docentė daktarė Irena RAMANECKIENĖ

 

 

Ne vienas šiaulietis, praeidamas pro miesto savivaldybės pastatą, mesteli akį į atminimo lentą su užrašu: „Čia 1922–1925 m. gyveno visuomenininkas ir kultūros veikėjas dr. Jonas Šliūpas“. Mestelėdavo žvilgsnį ir nueidavo, nes beveik jokių asociacijų nekildavo. Bet tai buvo prieš trejetą mėnesių ir anksčiau. Nedaugelis praeivių būtų pasakę, kad dr. J. Šliūpas – rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bendraamžis, dr. Jono Basanavičiaus bendražygis, dr. Vinco Kudirkos bendraidėjų puoselėtojas, aušrininkas...

Šiandien mūsų, miestelėnų, žinios apie dr. Joną Šliūpą, savo nuostatomis ir veikla „vardan tos Lietuvos“ įsirašiusį į Tėvynės istoriją, jau nebe tokios skurdžios ir atminimų lentos žadinamų minčių kur kas daugiau. Priežastis – proginiai dr. Jono Šliūpo 150-ųjų gimimo metinių renginiai. Nuoširdžiausia padėka  už mūsų, šiauliečių, kultūrinio-istorinio akiračio plėtotę pirmiausia skiriama tų renginių organizatorei – Šiaulių universiteto bibliotekai. Vyko jos darbuotojų suplanuoti renginiai, apie juos pasakojo masinės Šiaulių krašto informacinės priemonės. 2011 m. pradžioje bibliotekos antro aukšto koridoriuose buvo eksponuojama savotiška dr. Jono Šliūpo biografijos laiko juosta. Tai daugybė stendų, skirtų šios asmenybės gyvenimo ir veiklos įvykiams atgaivinti. Stendai, pagaminti Amerikoje daugiau kaip prieš 10 metų, buvo rodomi San Francisko lietuvių bendruomenėje per Vasario 16-osios minėjimus, Čikagos Pasaulio lietuvių centre, Los Andžele per kasmetines „Lietuvių dienas“, tačiau Lietuvoje jie eksponuoti pirmą kartą. Vasario mėnesį biblioteka pristatė originalų kalendorių „Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant“, kovo pradžioje Šiaulių centriniame pašte vyko proginis vokų „Jonui Šliūpui – 150“ antspaudavimas, kovo viduryje atidaryta dr. Jono Šliūpo asmeninių daiktų ir dokumentų paroda (veiks iki balandžio 16 d.), o jubiliejinių renginių ciklą užbaigė Humanitarinio fakulteto ir bibliotekos surengta tarptautinė interdisciplininė mokslinė konferencija. Kovo mėnesio renginiuose dalyvavo specialiai šia proga iš JAV atvykęs dr. J. Šliūpo sūnus Vytautas Jonas – statybos inžinierius, hidraulikos specialistas, karjerą plėtojęs Bankoke, Saudo Arabijoje ir kitur, pabrėžtinai švariai tariantis (ne grebluojantis kaip kai kurie mūsų naujaamerikiečiai) lietuvių kalbos garsus, pabrėžtinai taisyklingai kalbantis tėvų ir senelių kalba.

Be abejo, kiekvienam smalsu paklausti, kodėl tiek renginių, kodėl jie sutelkti Šiauliuose, kodėl viso to centras – universiteto biblioteka. Vienas atsakymas, kaip minėta, užrašytas atminimo lentoje. Kitą galėtume rasti enciklopedijoje: 1861 03 06 gimė Rakandžiuose, Gruzdžių valsčiuje, prasigyvenusių per kelias giminių kartas valstiečių šeimoje. Atsako į trečią klausimą paieška prasideda sūnaus Vytauto pasakojimuose: „...archyvą rinkau nuo seno, bet priešokiais. Nedavė ramybės mintis – jei aš nesutvarkysiu, niekas kitas nepadarys. Išėjęs į pensiją kibau tvarkyti tėvo palikimą. Surinkęs, ką radau ir gavau Kalifornijos apylinkėse, pasukau į Čikagą, į Pensilvaniją, kur tėvas dirbo, į Floridą, kur pensininkai gyveno. Žmonės mielai talkino...“ Kitas rūpestis – kam palikti saugoti tą visą sukauptą turtą. Pervežti į Lietuvą – dvejonių nebuvo. Buvo mąstoma archyvą įkurti Palangoje (dr. J. Šliūpas – pirmasis šio miesto burmistras, čia buvę jo namai...). Galbūt atiduoti Vilniaus, Kauno universitetams ar bibliotekoms (turi patirties). Po ilgų svarstymų apsispręsta – 1987 m. pradėtą kaupti medžiagą padovanoti Šiaulių universiteto bibliotekai. Dovana kiek skiriasi nuo analogiškų, perduodamų bibliotekos žinion. Čia ne vien rašytiniai šaltiniai, čia – asmeniniai daiktai (auksiniai parkeriai, lazda, P. Kalpoko tapyto portreto kopija. Palangos liaudies meistro Jono Liukaičio nuostabaus grožio gintaro mozaika-portretas, didelis ant ryžių popieriaus tapytas paveikslas, pirktas Kambodžos šventykloje, ...net pomirtinė kaukė).

2005 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią universitetas įsipareigojo saugoti, tvarkyti ir užtikrinti galimybę archyvu naudotis visiems besidomintiems čia saugoma medžiaga. 2009 m. sausio mėnesį gauta pirmoji, tris tonas sverianti, įkainota 10 tūkst. dolerių archyvo siunta. Visos 205 dėžės atsidūrė bibliotekos retų spaudinių skaitykloje. Šią ir antrąją (maždaug pusė pirmosios svorio) tvarkė šiame skyriuje dirbanti vyriausioji bibliotekininkė Gražina Augienė. Jai teko viską rūpestingai suskaičiuoti, tikrinti, registruoti, aprašyti, rūšiuoti, dėti į lentynas ar slėpti nuo šviesos spintose. Darbo daug, bet iš visko matyti, kad G. Augienei miela rankomis prisiliesti prie Lietuvai iškilios asmenybės palikimo, kad jis būtų išsaugotas ateinančių kartų kartoms.

Vytautas Jonas Šliūpas žada, kad bus dar kokių 2–3 tonų siunta, kuri susidarys iš jo šeimos daiktų: iš kelionių po pasaulį surinkta per 60 albumų, didžiulė pašto ženklų kolekcija, knygų, žurnalų rinkiniai ir kt. Akivaizdu, kad jau šiandien reikia galvoti apie specialią, archyvinei medžiagai saugoti pritaikytą, patalpą, kurioje veiktų nuolatinė (ne epizodinė) ekspozicija, reikia modeliuoti ugdymui skirtą programą, kad miesto, Šiaurės Lietuvos  ir ne tik mokiniai galėtų dalyvauti integruotose istorijos, literatūros, pilietinio ugdymo pamokose.

Bibliografine retenybe vadinami pavieniai unikalūs leidiniai. Tokia netolima kalendoriaus „Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant“ ateitis. Kaip teigia informacijos paslaugų skyriaus vedėja Rita Jakutienė, kalendorius išleistas 500 egz. tiražu. Jis nebus pardavinėjamas. Po egzempliorių gaus tik keletas didžiųjų Lietuvos bibliotekų. Kelios dešimtys egzempliorių išsiųstos JAV, Australijos lietuvių bendruomenei, dr. Jono Šliūpo sūnui Vytautui. Kalendoriais apdovanoti šio leidinio rėmėjai. Kaip sakė leidinio pristatymo iškilmėse jo sudarytojos Gražina Augienė ir Alina Šalavėjienė, nuo sumanymo iki kalendoriaus išleidimo visa aštuonių žmonių kūrybinė grupė gyveno viena mintimi, kaip išspręsti sudėtingą užduotį – „labai daug Lietuvai ir Šiauliams nuveikusio žmogaus  garbingą ir ilgą gyvenimą sutalpinti į 12 lapų“. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta nesilaikyti gyvenimo įvykių chronologijos, J. Šliūpo asmenybę „atskleisti per įvairiausias jo gyvenimo ir veiklos sritis: gydytojo, istoriko, mokytojo, diplomato, politikos veikėjo, aušrininko, galiausiai – sūnaus, vyro, tėvo“.

Kalendoriui – tai originaliai bibliografinei retenybei – sukurti itin daug pastangų dėjo dailininkė Jurgina Jankauskienė. Tik ji viena tegali tiksliai atskleisti visus kūrybinius niuansus: „Kalendorius pasižymi savitumu ir autentiškumu: kalendoriuje panaudotos originalios neretušuotos dr. Jono Šliūpo archyvo, jo asmeninių daiktų nuotraukos, knygų viršelių, iliustracijų, laikraščių faktūros bei ornamento detalės. Kiekvienas mėnesio lapas skirtingas ne tik tema, paties daktaro pasakytomis mintimis, įdomiomis datomis, bet ir vizualine išraiška. Greta istorinių nuotraukų galime atrasti to laikmečio ornamentus, spalvas, knygų faktūras ir net tikras, archyve saugomas medines spaustuvės raides (kurias sudėliojus 1886–1920 metais buvo spaudžiamas laikraštis „Wienybė Lietuwninkų“ (nuo 1920 m. – „Vienybė“). Sluoksniais sugulę istorinių dokumentų fragmentai „atlieka dvejopą darbą“ – ir grafinė iliustracija, ir nedidelė laiko mįslė. Kalendoriuje nėra nieko atsitiktinio, visos detalės ir smulkmenos kuria ir iliustruoja šios ryškios asmenybės gyvenimo peripetijas, istorinę aplinką. Lemtingas ir kiekviename lape atsikartojantis seno, pageltusio lapo fragmentas – tai 1945 m. nacių Vokietijos išduotas leidimas parvežti urną su dr. J. Šliūpo pelenais ir jo pomirtinę kaukę. Kad nebūtų kaitinamos istorikų diskusijos dėl anspaudo su svastika ir erelio sparnais, buvo panaudota dokumento antroji pusė. Kalendoriaus viršelyje – vos matomas iš vienas svarbiausių Lietuvai dokumento fragmentas – deklaracijos brifas (1918 m.). Šiame kalendoriuje daug įdomių smulkmenų, kurioms pastebėti skirtas visas mėnuo. Kalendorius atspausdintas ant matinio gelsvo puraus popieriaus. Sodrios tamsintos spalvos kuria laikmečio ir archyvo atmosferą – taip sąmoningai vengiant vienadienio ryškaus įspūdžio. Leidinio tiražas 500 egzempliorių, kiekvienas įpakuotas 1920 metų stiliumi – nedažytas rudas  popierius, perrištas sukto linų pluošto virvute".

Taigi, kalendorius savo kompoziciniais ir spalviniais sprendimais pats savaime yra gražus meno kūrinys.

Atminimo lentoje ant miesto savivaldybės sienos nurodytiems 1922–1925 m. skirti du kalendoriaus lapai. Rugsėjis susietas su mokykla ir mokytojo darbu. Šio lapo centre Šiaulių gimnazijos VI laidos (1924 m.) abiturientų vinjetė, Valstybinės berniukų gimnazijos (dabar J. Janonio vardo) gimnazijos nuotraukos, paties J. Šliūpo, dėsčiusio higieną, prancūzų ir anglų literatūros istoriją, nuotrauka, rašytojo J. Paukštelio atsiminimų apie mokytoją fragmentėlis. Kovo mėnesiui skirtas kalendoriaus lapas pavadintas „Jonas Šliūpas ir Šiauliai“. Čia vieno lito banknoto dalies kopija (užuomina, kad J. Šliūpas dirbo Lietuvos prekybos ir pramonės banke), ryški pastato su užrašu „Spaustuvė Titnagas“ nuotrauka, lyg pro atminties rūką į paviršių besibraunanti savaitraščio „Šiaulių Naujienos“ puslapio kopija ir ilgas nuveiktų darbų, išleistų savo (dr. J. Šliūpo) knygų sąrašas.

F. Bugailiškis knygoje „Gyvenimo vieškeliais“ rašo: „Šiauliuose dr. J. Šliūpas gyveno gana kukliai su savo dukterimi Hypatija ir nuo visuomenės gana nuošaliai, turėdamas reikalų tik Prekybos ir pramonės banke, kur direktoriavo, ir Titnago spaustuvėje“.

Šiandien galima įžvelgti kelias „Titnago“ steigimo priežastis. Vieną jų nurodo pats dr. J. Šliūpas: „Kada aš grįžau Lietuvon, man pasirodė, kad   žydams buvo galimybė paimti savo globon visą lietuvių spaudos reikalą. Dėl to aš ir susirūpinau Šiauliuose įsteigti „Titnagą“. Vadinasi, rūpėjo ne pelnas, bet bazės kultūrinėms vertybėms – knygoms, laikraščiams spausdinti kūrimas; leidėjiškas darbas buvo nukreiptas į visuomenės ir kultūros reikalus. Bet jis buvo nukreiptas ir organizuojamą laisvamanių sąjūdį. Dr. Jono Šliūpo iniciatyva Laisvamanių etinės kultūros draugija pirmiausia buvo įkurta Biržuose, po to Šiauliuose, tapusiuose šios draugijos centru. Tikslas – ugdyti pasaulietinę pasaulėžiūrą, o tai padaryti prieinamiausias būdas – spauda. Draugija turėjo teisę leisti knygas, laikraščius, tačiau dėl nepalankaus to meto visuomenės vertinimo (laisvamaniai tapatinti su ateistais ir koneveikti lygiai taip pat) prireikė ne tik spaustuvių, bet net ir atskirų kapinių. Jos buvo katalikų parapijų žinioje, todėl mirusiųjų be religinių apeigų neleisdavo čia laidoti. Taigi, pirmosios kapinės laisvamaniams buvo įsteigtos Ginkūnuose.

Iš to, kas pasakyta apie visuomeninius ir kultūrinius dr. J. Šliūpo interesus, akivaizdus ir pagrindinis „Šiaulių Naujienų“ (ŠN) atsiradimo pretekstas. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (1963 m.) rašoma, kad savaitraštis „Šiaulių Naujienos“ ėjo nuo 1923-12-21 iki 1928 metų. Steigėjai ir iniciatoriai – JAV lietuviai Pr. Rimkus, A. Petraitis ir P. J. Purvis. Pastarasis net redagavęs pirmuosius šešis numerius. Kurį laiką savaitraštį redagavę dr. Jonas Šliūpas ir Leonas Vitkauskas. Vėliau ŠN perėjo į vietos valstiečių liaudininkų rankas, ir jas redagavo B. Petrauskas. Nuo 1927 m. pabaigos ŠN ėjo nereguliariai, vienkartiniais leidiniais.

Kitų šaltinių duomenimis, ŠN steigėjas – pats dr. Jonas Šliūpas. Pabrėžiama, kad savaitraštis, kaip pirmasis vietos periodinis leidinys, buvo reikšmingas ne tik šiauliečių gyvenime, bet ir tuo, kad paskelbė (ypač 1925 m.) daug įdomios, svarbios medžiagos: biografijų, atsiminimų, folkloro, kultūros ir politinės istorijos dalykų. „Šiaulių naujienos“ dėl savo turinio buvo populiarios tarp vietos gyventojų labiau už centrinę spaudą, be to, toli ją pralenkė ir savo prieinamumu liaudžiai.

Po 1926 m. perversmo ŠN pergyveno mirtiną krizę. Dėl cenzūros replių pradžioje išeidavo pusiau tuščiais lapais, vėliau –  tik vienadieniais įvairių pavadinimų leidiniais (apie 30 numerių).

F. Bugailiškis rašo, kad redaktorius A. Vitkauskas 1925 m. net 3 kartus buvo suimtas ir sodintas į kalėjimą dėl antireliginių straipsnių, dėl „kurstymo prieš esamą tvarką ir vyriausybę“. 1926 m. ŠN parėmus liaudininkams (red. B. Petrauskas) paaštrėjo ne tik žodinė kova su savaitraščiu, „prieita net iki bombų panaudojimo“. Dėl to buvę suimti policijos vadas ir vienas policininkas. Apskrities viršininkas visaip rūpinosi išgauti teisę administraciškai ŠN bausti piniginėmis baudomis.

Svečių, tiksliau sakant, padėkų knyga – dar vienas dr. J. Šliūpo archyvo eksponatas – rudu odiniu viršeliu, storo popieriaus, gerai įrištais lapais, dėl savo beveik 4 kg svorio nelengvas rankose ilgai laikyti. Pirmųjų lapai meniški įrašai sidabro raidėmis lankytojui primena, kad čia 2009 m. pradėtas 1936 m. eksponato tęsinys. Ši įspūdinga „Svečių knyga“ – Šiaulių universiteto Menų fakulteto magistrantės Jolantos Povilaitienės diplominis darbas. Jo autorė prisipažįsta, jog buvę be galo įdomu gilintis į aušrininko, dr. Jono Šliūpo archyvinę medžiagą, kad būtų surastas tinkamiausias „Svečių knygos“, kaip kūrinio sprendimas. J. Povilaitienė rašo: „Man suteikta didžiulė garbė, kad ir ši svečių knyga liks kaip archyvo dalis“ ir priduria, kad „knyga keliauja iš praeities į dabartį, nešdama palikimą ateities kartoms“. Joje daug nuoširdžių padėkos žodžių. Keletas jų:

„Ačiū Vytautui Šliūpui už neįkainojamą dovaną Šiauliams“ Su pagarba Šiaulių apskrities viršininkas R. Domarkas. 

„Ačiū Vytautui ir Vandai Šliūpams už nepakartojamą dovaną Šiaulių universitetui ir Lietuvai“. Lietuvos mokslininkų sąjungos „Salduvės“ skyriaus valdybos pirmininkas, ŠU profesorius Vaclovas Tričys.

„Gerbiamieji, dėkoju už lietuvybės išsaugojimą. Mums visiems linkėčiau daugiau tokių šeimų kaip p. Šliūpų. „Svarbiausia, ne pirmi būti, bet daryti tai, kas svarbu Lietuvai“, – toks buvo p. J. Šliūpo gyvenimo moto, kurį mums visiems primena jo sūnus. Dirbame Lietuvos naudai. Sąjūdžio klubo pirmininkė – Irena Vasinauskaitė.

„Man didelė garbė dalyvauti šios parodos atidaryme. Užaugau šeimoje, kurioje J. Šliūpo pavardė net ir po karo buvo dažnai primenama. Lenkiuosi darbščioms bitelėms, išradingai sutvarkiusioms ir pateikusioms dr. Jono Šliūpo palikimą“ Pagarbiai Zenonas Sabalys.

„Mielosios, darbščiosios, šaunu, kad dirbate tokį reikalingą Lietuvai, jos istorijai darbą. Sėkmės, sveikatos, kantrybės ir Dievo palaimos Jums ir Jūsų šeimoms. Ačiū, kad esate, ačiū, kad dirbate kruopštų ir reikalingą darbą“. Šiaulių m. Savivaldybės Tarybos narė EP narės Laimos Andrikienės padėjėja Aldona Augutienė.

„Ši diena labai svarbi mano gyvenime. Ne visi gali pasigirti dalyvavę savo tėvo 150-ųjų metinių iškilmėse – Archyvo eksponatų pristatyme ir Simpoziume. Ačiū Šiaulių universitetui ir bibliotekai, ir darbuotojoms, ir aukotojams už priglaudimą Dr. Jono Šliūpo Archyvo, kuriuomi galės pasinaudoti studentai ir kiti lietuviai“. Pagarbiai Vytautas J. Šliūpas.

Tarnavimas žmonėms – nelengva kasdienybė. Kiek prireikė laiko, išradingumo, gal ir nemigo naktų, kad šiauliečiai, išėję iš kalendoriaus pristatymo ar mini parodos atidarymo, pasijustų dvasiškai praturtėję, stabteltų ir apmąstytų kad ir šiuos dr. Jono Šliūpo žodžius: „Gyvenimas – tai kova. Kek įstengiau, kovojau už teisę, ekonominę gerovę ir moralinį kilnumą. Kaip mokėjau, taip šokau. Galbūt, aukštai lėkti pasikėlęs, žemai nutūpiau! Bet man negaila“. Kiek juose kasdieniškos išminties, būtinos kiekvienam iš mūsų. Praturtėjome visi.