Studentams trūksta vieningumo ir iniciatyvos, tačiau išskirtiniais atvejais jie sugeba eiti išvien. Akimirka iš Studentų dienos eisenos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiauliai – Lietuvos šiaurės miestas. Bet ar dėl to esame šaltesni, uždaresni žmonės? Klestintis individualizmas jaunų lietuvių širdyse vis labiau plečiasi. Atrodytų – puiku, geresnė karjera, stipresnės asmenybės, tačiau vienybės trūkumas bado akis. Šiandien minima Tarptautinė jaunimo solidarumo diena, kurios pagrindinis tikslas – atkreipti dėmesį į jaunimo problemas, kovoti už jaunimo teises, skatinti vienybę, kūrybiškumą. Šia proga pakalbinome keletą Šiaulių universiteto studentų – klausėme jų ne tik apie lietuvių studentų vieningumą ar iniciatyvumą, bet ir apie atvykstančius užsienio studentus, kaip jiems sekasi įsilieti į lietuvių bendruomenę ir kaip jie čia jaučiasi.

M. Vagdarytė: bandome būti vieningi
Šiaulių universiteto Studentų atstovybės (ŠUSA) prezidentė Margarita Vagdarytė sako, kad ir iki šiol išlikę nemažai problemų – studentai nesutaria, konkuruoja tarpusavyje, ypač studentiškose organizacijose. „Dabar tiesiog lipame laiptelis po laiptelio ir bandome būti vieningi, – sako ŠUSA prezidentė. – Studentai nelabai vieningi. Galbūt jie nesupranta, kiek turėtų galios, jeigu būtų vieningi, tačiau kol kas jie tiesiog pavieniai žmonės, atskiri individai, kurie siekia asmeninių aukštumų, bet nesiekia bendrų tikslų.“
Žinoma, tuoj pat sukirbėjo klausimas – kodėl taip yra? ŠUSA prezidentės nuomone, galbūt dauguma studentų tiesiog bijo išsiskirti iš pilkos masės ir plaukia pasroviui. Žinoma, yra iniciatyvių jaunuolių, kurie geba paveikti ir pasyviuosius. Tokie studentai visada suranda būdų, kaip įtraukti daugiau žmonių į įvairias veiklas. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo geresnė mūsų visuomenė ir apskritai studentų bendruomenė.
Didžiausia šiuolaikinių studentų problema – tai, kad šiais laikais jie nelabai kažko išvis nori, jie nereiškia noro užsiimti kokiomis nors veiklomis, neturi noro tobulėti apskritai kaip asmenybės. Tikriausiai visa tai ir trukdo vienijimuisi, naujovėms.

Mentorės: vienijame lietuvius ir užsieniečius
Pasak Erasmus studentų tinklo Šiaulių universitete (ESN ŠU) mentorės Sandros Kaupaitės, ne visi studentai aktyvūs – kai kurie dažniausiai tiesiog nori viską darytis individualiai. Svarbiausia, kad jiems būtų gerai, o aplinkiniai jiems nerūpi. Priešingai galvoja mentorė Aleksandra Aleksejeva: „O man atrodo, jeigu atsitiktų kokia nelaimė, studentai susivienytų ir eitų į karą drauge.“
Abi merginos savanoriauja ESN ŠU – padeda atvykstantiems užsienio šalių studentams integruotis į visuomenę, kultūrą bei studentišką gyvenimą. Pasak merginų, šiauliečiams trūksta tolerancijos ir supratingumo. Matyt, žmonės bijo to, ko nepažįsta, todėl neigiamai reaguoja ir į užsieniečius. Pavyzdžiui, vienas užsienio studentas, čia pabuvęs kelias savaites, nuėjo į klubą ir ten šoko su lietuvaitėmis. Reziumė – lietuvių vaikinai jį pamokė kumščiais...
Taigi pastebima ne tik tolerancijos problema, bet ir apskritai vienybės trūkumas tarp lietuvių ir užsienio studentų. Merginos juokauja – mes vienijame užsieniečius studentus. Nepaneigsi – šiuose žodžiuose daug tiesos: šiuo metu užsieniečiams padeda 23 Šiaulių universiteto studentai.
Be šių problemų atsiranda ir kitų – bendravimo problemų. S. Kaupaitės nuomone, viskas priklauso nuo žmonių – kiekvienas žmogus skirtingas, vertėtų nepamiršti ir to, kad didžiulę įtaką daro kultūriniai skirtumai.
„Man atrodo, kad bendravimas nepriklauso nuo to, ar čia užsienio studentas ar lietuvis – tiesiog bendrauji su juo kaip su draugu arba, jeigu nesutari, tai iš vis stengiesi vengti jo“, – teigia A. Aleksejeva.

Užsienio studentai: stiprus tautinis mentalitetas
Žurnalistinis smalsumas veda dar toliau – tai kaip gi sekasi užsieniečiams Šiauliuose? Kalbiname kelis užsienio studentus, japoną ir gruzinę.
Rytų Azijos šalies studentas Zdniu Ngo sakosi, kad čia jaučiasi puikiai, o Šiaulius vadina antraisiais savo namais.
„Man patinka kraštovaizdis – čia ypač nuostabūs saulėlydžiai! Lietuviai, manau, tautiški – labai myli savo šalį. Daugelis mano draugų – patriotai, jie man pasakojo daugybę istorijų apie šią šalį. Didžiulį įspūdį paliko nacionalinių švenčių minėjimas“, – sako japonas.
Tiek bendraudamas su lietuviais, tiek skaitinėdamas spaudą, jis susidarė įspūdį, jog lietuviai labai vieningi, ypač dabar, dėl susidariusios sudėtingos geopolitinės situacijos Europoje.
„Aš pats jaučiuosi vieningas su lietuviais ir įsiliejęs į šią kultūrą. Pirmiausia – daugelis jūsų žino japoniškus filmukus, o tai man labai palengvino bendravimą su lietuviais. Šiuo metu turiu labai daug vietinių draugų – negaliu ramiai eiti bulvaru, visada sutinku kokį nors pažįstamą“, – dalijasi įspūdžiais Z. Ngo.
Tačiau ne viskas rožėmis klota – teko girdėti apie problemas tarp lietuvių ir užsienio studentų. „Kaip ir minėjau, lietuviai turi stiprų tautinį mentalitetą, taigi jie gali ir nemėgti užsieniečių. Tačiau negaliu nesutikti su jais todėl, kad daugelis japonų taip pat nežiūri geranoriškai į užsieniečius. Toks elgesys galbūt natūralus, nekalbant apie JAV ir Australiją“, – sako Z. Ngo.
Gruzinė Marika Miminoshvili įžvelgia daugiau niuansų – į Šiaulius ji buvo atvykusi prieš kelerius metus, o dabar jau studijuoja magistrantūroje. „Lietuva – nedidelė šalis su savo tradicijomis, įpročiais ir taisyklėmis. Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą ir lietuvius – juk gyvenu ir mokausi Šiauliuose, tad apie čia gyvenančius žmones ir tegaliu pasisakyti. Man pakankamai sudėtinga būti čia – oras, žmonės, aplinka kiek šaltesni, lyginant su Gruzija. Daug sunkiau tapti bičiuliais su lietuviais – tai tikrai reikalauja nemažai laiko“, – sako ji.
Jos nuomone, lietuviai – tikrų tikriausi individualistai. Vaikai yra nepriklausomi nuo savo tėvų, kiekvienas turi savo gyvenimą ir juo rūpinasi. Normalu gyventi atskirai nuo tėvų baigus mokyklą ar netgi anksčiau.
„Manau, kad lietuviai labai uždari žmonės ir jie labai atsargūs bei įtarūs bendraudami su užsieniečiais. Jie nemėgsta būti liečiami, reikšti savo emocijų, jausmų. Dėl to irgi sunku, nes gruzinai yra šiltesni, nuolat apkabina, būna kartu – visa tai mums normalu“, – pastebi gruzinė.
M. Miminoshvili nesijaučia idealiai įsiliejusi į lietuvaičių bendruomenę – galbūt dėl to, kad sunku taip jaustis, esant toli nuo savo namų, šeimos ir draugų.
„Dėl tokio uždaro lietuvių charakterio kartais atrodo, kad jie – rasistai. Jie mėgsta kai kurias šalis, tačiau kitų – ne. Taigi sunku kalbėti apibendrintai apie vienybę ir užsieniečių integraciją į lietuvių visuomenę“, – sako M. Miminoshvili.

M. Vagdarytė: „Galbūt dauguma studentų tiesiog bijo išsiskirti iš pilkos masės.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Z. Ngo: „Jaučiuosi vieningas su lietuviais ir įsiliejęs į šią kultūrą.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.