Išniręs žandikaulis, sulaužyta ranka, pamėlę paakiai – liūdna, bet tai ne vienos moters kasdienybė. Specialistai rodo statistiką: smurtas artimoje aplinkoje – vis dar opi problema, o Šiaulių regionas įsitvirtinęs pirmoje pozicijoje. Kas kaltas? Pačios šeimos, kurios mano, kad kumščiais ir dūžtančiais indais išspręs visas savo problemas? „Blogio blogiu niekaip neįveiksi. Tik dialogas gali padėti išspręsti problemas“, – tikina specialistai. Kaltas ir kiekvienas iš mūsų. Pamatę ar išgirdę už sienos moters, kenčiančios vyro smūgius, klyksmus liekame abejingi. Maža to, kartais net pajuokaujame, jog muša – vadinasi, myli.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Stereotipai: vyro žodis paskutinis
Rytoj – lapkričio 25 dieną – minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Kiekvienais metais tądien pradedama tarptautinė socialinė akcija „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“, kuri tęsis iki pat gruodžio 10-osios. Aibė renginių organizuojama ir šiauliečiams. Bet ar jų reikia? Ar smurtas artimoje aplinkoje – vis dar opi problema?
Šiaulių regiono specializuotos pagalbos centro, veikiančio prie Moterų veiklos inovacijų centro, vadovė Salomėja Jasudienė tikina – smurto atvejų nemažėja. Kiekvieną mėnesį Specializuotos pagalbos centras iš policijos gauna per 150 pranešimų, jog kažkas smurtavo prieš savo artimą. Pagalbos ieško ir asmeniškai besikreipiantys asmenys. Per trečiąjį metų ketvirtį pagalbos rankos ieškojo 23 asmenys.
„Tai labai dideli skaičiai. Mūsų centras – Šiaulių regiono – gauna daugiausia pranešimų tarp visų Lietuvos specializuotų centrų“, – sako S. Jasudienė ir priduria, kad net 97 proc. smurtą kenčiančių asmenų – moterys, 2 proc. – vyrų, 1 proc. – nepilnamečių vaikų.
Yra išskiriamos keturios pagrindinės smurto rūšys: fizinis, psichologinis, ekonominis ir seksualinis. Specialistė mano, kad priežastis, dėl ko dažniausiai smurtaujama prieš moteris, atėjusi iš senų laikų, patriarchalinio auklėjimo, kai buvo akcentuojama vyro galia, kai jo žodis buvo lemiamas.
Net dabar į Specializuotos pagalbos centrą atskubėjusios moterys neretai pasakoja, kad vyrai pakelia prieš jas ranką, kai šios esą „daveda“ iki to.
„Gyvenimas nėra idilė. Problemų vienokių ar kitokių turime mes visi. Tačiau niekada nereikia santykių aiškintis smurtu, pykčiu. Blogio blogiu niekaip neįveiksi. Nei indų daužymas, nei smurtas čia nepadės. Tik dialogas, tik kalba gali padėti išspręsti problemas. Taigi, susėskim, kalbėkim ir spręskim“, – pataria S. Jasudienė.

Pagalbos ranka – ir dieną, ir naktį
Moterys, prieš kurias smurtaujama, iškenčia ne tik fizinius sužalojimus, bet ir išgyvena sunkią psichologinę traumą. Atrėmusios vyro kumščius moterys neretai praranda pasitikėjimą savimi, jos susigūžia, užsidaro savo erdvėje.
Štai prieš kelias savaites Specializuotos pagalbos centre apsilankiusi moteriškė tikino, kad nebesinori nieko – nei eiti į darbą, nei valgyti, nei gerti, nei bendrauti. Esą dirbi kaip automatas, o visos mintys nukreiptos į santykius šeimoje. Baugu ir neramu, ar vėl neužgrius smūgių lavina pravėrus namų duris.
Kiek anksčiau prislėgtos, pasitikėjimą savimi praradusios moterys visą šią sunkumų naštą užsikraudavo ant savo pečių. Buvo manoma, kad šeima – tai mano tvirtovė, todėl nevalia kažkam pasakoti apie savo problemas. S. Jasudienė pastebi, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau išsilaisvina ir ryžtasi ieškoti pagalbos.
„Į mus kreipiasi ne tik išgeriančios šeimos, kur pareigūnai pasakoja, kad kuris pirmesnis tveria telefoną, tas ir skambina. Ne, ne tik tokie. Tarp nukentėjusiųjų yra ir mokytojų, ir medikių, ir... ir... visokio socialinio sluoksnio žmonės. Jie žino, kad jie yra ne vieni“, – Šiaulių regiono specializuotos pagalbos centro vadovė.
Pagalbos žmonėms prireikia įvairiausiu paros metu. Nors prie Specializuotos pagalbos centro kabo iškaba, kad dirbama iki 17 val., skambučių sulaukiama ir naktį. „Aš nešiojuosi darbinį telefoną ir, jeigu matau, kad skambina po darbo valandų, visada atsiliepsiu. Juk žmogus šiaip sau neskambina“, – sako S. Jasudienė.

Pasikeitei! Užsirašei į sektą?
Besikreipiantiems reikalinga įvairiausia pagalba: kartais jie prašo teisinės pagalbos, kartais teiraujasi, kaip prisibelsti iki Savivaldybės durų, kartais – prašo užregistruoti pas vieną ar kitą psichologą... O kartais jiems tiesiog reikia išsikalbėti!
Kad moterys nesijaustų vienišos, kad galėtų pasidalyti savo išgyvenimais, patirtimi, patarimais, anksčiau buvo suburta savitarpio palaikymo grupė. Pusantrų metų kiekvieną mėnesį moterys skubėdavo į užsiėmimus, į kuriuos atvykdavo įvairiausi lektoriai ir skaitydavo pranešimus aktualiomis temomis.
Prieš vieną iš užsiėmimų S. Jasudienė sulaukė moteriškės skambučio. Ši paprašė, kad į užsiėmimą galėtų ateiti su savo vyru. „Ir ji sako, kad vyras nori ateiti pasižiūrėti, ką aš veikiu. Jis įtaria, kad aš priklausau kažkokiai sektai, nes aš pasikeičiau“, – pasakojo centro vadovė.
Vyriškio noras buvo išgirstas. Viso užsiėmimo metu jis sėdėjo kiek nuošaliau ir stebėjo, kaip moterys skaito knygas, diskutuoja, bendrauja ir pan. Po užsiėmimo jis atskubėjo pas S. Jasudienę ir nuoširdžiai padėkojo. „Patikino, kad ta moteris pasikeitė – pradėjo pasitikėti savimi, ji suprato, kad nėra viena, kad tai nėra vien jos problema, kad su tokiomis problemomis susiduria daugybė moterų ir kad jas galima spręsti“, – prisiminė Specializuotos pagalbos centro vadovė.

Žiniasklaida pamiršta savo funkciją
Kol vieni bando padėti, kiti – kiša pagalį į ratus. Ir čia S. Jasudienė meta akmenį į žiniasklaidos daržą. Žiniasklaidoje, kaip žinia, kasdien mirga pranešimai iš policijos suvestinių apie smurtą artimoje aplinkoje. Tiesa, konkretūs asmenys niekada nebūna įvardijami – rašomi tik žmonių inicialai, tačiau neva pakanka ir nurodytos konkrečios vietos, gatvės pavadinimo, jog visiems būtų aišku, kas ir kada buvo priluptas. Kitaip tariant, Šiauliai per maži, jog kažką galėtum nuslėpti.
S. Jasudienė įsitikinusi, kad meškos paslaugą daro ir televizijos. Kai kuriais atvejais žurnalistai, girdi, vaikosi tik asmeninės naudos, negalvodami, kad taip pakenks kito žmogaus gyvenimui.
Netrukus prisimintas visai Lietuvai parodytas reportažas, kai smurtą patyrusią šiaulietę buvo bandoma apgyvendinti vadinamuose Nakvynės namuose.
Reportažo metu moteris pasakoja, kad maždaug devynerius metus dirbo prostitute. „Ji tarsi didžiuojasi tuo faktu, tačiau akivaizdu, kad tai moteriai trūksta socialinių įgūdžių. Niekaip nesuprantu, kodėl televizija tai viešina? Ar toks turi būti jos tikslas? Juk tai moteriai visam gyvenimui liks atspaudas“, – žiniasklaida stebisi S. Jasudienė.
Tuoj pat prisimena ir dar vieną pavyzdį, kai į Šiaulių regiono specializuotos pagalbos centrą kreipėsi nuo sugyventinio kumščio nukentėjusi moteris. Ši taip pat piktinosi televizijos rodomais neigiamais pavyzdžiais. „Tas sugyventinis jai ir sako: „Ko tu čia dabar širsti? Pažiūrėk, ką televizija rodo – aš dar nesu pats blogiausias“, – pasakojo Specializuotos pagalbos centro vadovė.

Smurtautojams – šiltnamio sąlygos
Žinoma, į krūtinę muštis turėtų ne tik žiniasklaidos atstovai, bet ir kiekvienas mūsų. Pagalvokite, kiek kartų padėjote kitam žmogui, kad šis išvengtų smurtautojo kumščio. Kartą? Du? O gal nė karto?
S. Jasudienė tikina, kad visuomenė kol kas abejinga svetimoms bėdoms ir traukia pavyzdį iš savo patirties. Vasara, rugpjūtis, Palanga, gatvė, visai šalia – kažkoks baras. Šalia jo išdygsta du maždaug 40 metų amžiaus konfliktuojantys asmenys: vyras ir moteris. Praradęs kantrybę ginčytis, vyriškis stumteli moterį, ši šokinėdama ant vienos kojos bando nuraminti vyrą, tačiau jis nieko nelaukęs atskuba prie jos ir stipriai supurto. Žmonių reakcija neįtikėtina – niekas nereaguoja, tik eidami pasitraukia kiek tolėliau, kad išvengtų konflikto.
„Aš neiškenčiau, pakilau nuo suoliuko, priėjau, pasakiau, kad čia yra vieša erdvė, kad yra įstatymas, jog to daryti negalima, todėl aš galiu atlikti pilietinę pareigą ir iškviesti policiją“, – pasakojo S. Jasudienė. Tiesa, agresyvus vyriškis visiškai nepabūgo, net priešingai – pradėjo plūstis ir užsimojo prieš šiaulietę.
Tikėtis, kad smurtautojų elgesys pasikeis, jei mes sudarysime jiems šiltnamio sąlygas ir liksime abejingi, naivu. O reaguoti į šią problemą tikrai reikėtų... Juk niekada nežinome, ar tokioje situacijoje neatsidursime patys, ar mūsų artimieji.
„Neretai smurtaujančiose šeimose auga nepilnametis vaikas. Vaikui tai – labai didelis smūgis. Jei žiūrėtume pasaulinius tyrimus, pamatytume, kad vaikai, kurie auga tokioje smurtinėje, negatyvioje aplinkoje, maždaug 50-60 proc. patys sukuria tokias pat šeimas. Vaikinai patys kelia ranką, o moterys nesąmoningai prie savęs pritraukia smurtaujančius vyrus“, – teigia Šiaulių regiono specializuotos pagalbos centro vadovė S. Jasudienė.
Taigi, akivaizdu, kad ši problema – tai ne vienos, ar kelių moterų problema, tai mūsų visų problema. Primename, kad apie smurtą artimoje aplinkoje gali pranešti ne vien nukentėjusieji, bet ir jų kaimynai, draugai, socialiniai darbuotojai, seniūnai.