Praėjusį penktadienį „Šiaulių naujienų“ skaitytojai atkreipė dėmesį į keistoką vieno straipsnio pradžią: „Vakar Šiaulių jaunimas miestą nustebino gana netikėta dovana – prie Šiaulių arenos, šalia šiuo metu itin aktyviai aptarinėjamo „Penktojo kėlinio“, išdygo klozetas.“ Kas yra „klozetas“, aiškinti gal ir nebereikėtų – išvietė su kanalizacijos įrenginiu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ
Informacija nuo pat pirmojo sakinio „neskaniai pakvipo“ dėl akcijos sumanytojų nemotyvuotos pašaipos ir iš „Penktojo kėlinio“, ir iš pačių šiauliečių.
Dovanotojai (nemanau, kad visas Šiaulių jaunimas; dalis jo tikrai turėtų įsižeisti) savo „atkištinę“ pavadino daugiafunkcine. Ji tiksianti žmonėms pasėdėti, dovanėlėms palikti, reklamai priklijuoti, blogoms mintims likviduoti. Išvardytąsias funkcijas suvokiu kaip šaipymąsi iš savęs ir kitus gerbiančių žmonių.
Visų tų nesąmonių viršūnė – „šedevro“ pristatymo visuomenei ceremonija: „...atidarymo metu daugiafunkcinis įrenginys bus užklotas skraiste, atidengimo metu skambės kalėdinė muzika“.
Klozeto ir kalėdinės muzikos kombinacija – konkretus dovanotojų grupės dorovinio aklumo liudijimas. Dorovinis aklumas – negebėjimas pažinti ir adekvačiai vertinti gyvenimo reiškinių, negebėjimas numatyti savo elgesio bei veiksmų padarinių.
Suprantu, kad gyvename sekuliarizuotame pasaulyje, kur nemažai visuomenės daliai Dievo nebereikia (kur kas patogiau ir įdomiau gyventi moralinės sumaišties sąlygomis), kur dvasingumo / dorovingumo poreikis – vos ne nulis sveikų. Bet LR Konstitucijos 25 straipsnis deklaruodamas, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“ (šiuo atveju, lapkričio 19-ąją minėti Tarptautinę tualetų dieną; jos kilmė Singapūras, 2001), įsakmiai nurodo, kad toji laisvė nesiderina „su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos kurstymu“.
Sakykime, „iniciatyvos autorius Malik Agamalijev“ nežino mūsų Konstitucijos (kompanionės lietuvaitės irgi analfabetės tuo klausimu), bet vargu ar veiklusis „jaunimas“ nepajėgus logiškai suvokti, kad net ir tie žmonės, kurie tik oficialiai bešvenčia šv. Kalėdas, tikrai pasmerks viešą tyčiojimąsi iš kalėdinės muzikos prie klozeto.
Visuomenėje klostosi nuostata, kad praėjusio amžiaus pabaigoje gimusiai kartai, t. y. nemažai nepriklausomukų daliai, vienintelė vertybė yra laisvė, tampanti šiuolaikinio žmogaus egocentrizmu ir reikalavimu: niekas tenekliudo man daryti tai, ką užsigeidžiu. Bet kiekviena laisvė visuomenės sąmonėje turi ribas. Vadinasi, šlubuoja laisvės sampratos formavimas ir šeimose, ir mokyklose, ir kitose institucijose.
Straipsnyje rašoma: „Mintis padovanoti miestui tokią dovaną gimė socialiniame tinkle“. Matyt, čia gimė ir mintis apie kalėdinės muzikos „pritaikymą“ iškilmei. Kas paneigs įtarimą, kad „idėja“ šitaip įžeidinėti tikinčiųjų jausmus ir menkinti krikščionybę nebuvo sąmoningai suredaguota ir pakišta nemąstančioms galvelėms ir neapdairioms mergelėms?
Atkreipiau dėmesį ir į „Šiaulių jaunimo“ teiginį, kad jie šia akcija „nori dar labiau išplėsti diskusijas“ dėl V. Purono kūrinio „Penktasis kėlinys“ teisės būti prie Šiaulių arenos. Argumentas: „Mes nebandome apeliuoti į meninį „Penktojo kėlinio“ grožį, estetiką, bet žiūrime teisinės pusės.“ Tokiam „žiūrėjimui“ reikia dalykiškai profesionaliai pasirengti. Atrodo, kad „Šiaulių jaunimas“ nekvaršina sau galvos, Malik Agamalijev žodžiais tariant, dėl to „mūsų balvono“ (kokia panieka!) problemos sudėtingumo. Nesuprantu, kokią žalą „Penktasis kėlinys“ daro miestui / miestiečiams.
Sprendžiant bet kurį klausimą, būtina nepamiršti, kad gyvename iškreiptos konkurencijos sąlygomis, kur dažnai nepripažįstamos jokios dorovinės normos, kur dominuoja besaikis garbės troškimas, pavydas, neapykanta, agresyvumas, siekis pažeminti, sumenkinti šalia esantįjį bei jo darbo rezultatus, siekis bet kuriomis priemonėmis išstumti silpnesnįjį ir užimti jo vietą. Ši potekstė bet kurios problemos svarstymų metu neturėtų išnykti iš pasąmonės.
Keisčiausia, kad „Klozeto akcijos / perfomanso“ rengėjai – Šiaulių socialdemokratinio jaunimo atstovai. Keisčiausia todėl, kad socialdemokratų „senimui“ – svarbiausia žmogus, o partijos jaunimėlio atšaka šiuo atveju demonstruoja nepagarbą dorinėms vertybėms, religijai, žmogui.
Viliuosi, kad Šiaulių socialdemokratinio jaunimo atstovai mokysis kritiškai vertinti skirtingus požiūrius ir veikti taip, kad kiekvienas elgesys būtų visuotinai vertingas ir priimtinas, kad pasitelkęs empatiją, toleranciją bei taktiškumą išsigydys savo dorovinį aklumą.