Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Miesto valdžia nerimsta – taip nori „įsisavinti“ beveik 7 milijonus Europos Sąjungos ir beveik 2 milijonus miesto litų, skirtų varganai griuvenai „Elnyje“ paversti prašmatniu Kultūros fabriku, kad ėmė antradienį ir suorganizavo ekskursiją į šviežutėlį Telšių menų inkubatorių kultūringojo fabrikėlio kūrimo šalininkams ir oponentams iš Miesto įvaizdžio darbo grupės.

Girdi, pasižiūrėkite ir supraskite, kad jei Žemaitijos sostinėje jau yra puikus inkubatorius, tai Šiauliuose bus dvigubai puikesnis.

Deja, deja, nesitikėjo ekskursijos organizatoriai, kad efektas bus priešingas – ekskursantai pasirodė esą akyli ir mokantys skaičiuoti.

Taigi nuvažiavo šiauliečiai pasižiūrėti, kaip atrodo pagal analogišką programą, kaip ir žadamas Šiaulių kultūros fabrikas, jau įkurtas Telšių menų inkubatorius, ir apstulbo – inkubatorius stovi ne tyruose, o pačiame mieste. Šalia Masčio ežeras, netoliese Dailės akademijos Telšių dailės fakultetas, muziejus, kolegija... O ir aplinka sutvarkyta, ir infrastruktūra veikianti.

Žodžiu, pastatas kaip reikiant: statytas 1936 metais pagal specialų projektą Telšių amatų mokyklai, turintis kultūros paveldo objekto statusą ir inkubatoriui kurti perduotas nenustekentas – ne tik su stogu, bet ir su langais, žiemomis šildytas. Žodžiu, kondicinis pastatas.

Tik, aišku, pagal šiaulietiškus mastelius mažokas – apie pusantro tūkstančio kvadratinių metrų, tai yra, daugiau nei dvigubai mažesnis už iš Stasio Karitono „Elnyje“ pirktąjį. 

Kad ir nedidelis Telšių menų inkubatorius, o gal todėl, kad nedidelis, jau, kaip sakoma, priduotas ir pritaikytas menų reikmėms: įrengta didelė salė, šokių ir rūbų modeliavimo studijos, dirbtuvės su staklėmis medžiui, metalui, juvelyrikai, biurams ir kitiems meniniams darbams.

Žodžiu, jau viskas konkrečiai suplanuota, kas, kur ir ką darys, ne taip, kaip Šiaulių fabrike planuojama: ai, kam kiek ploto reikės, tas tiek kilnojamąja sienute atsitvers...

Šiaulietis architektas Algimantas Černiauskas sako negalįs atsidžiaugti, kaip viskas Telšiuose   atsakingai ir sistemingai buvo daroma: studija paruošta labai apgalvotai ir neskubotai, atskaitingi ir atsakingi už projekto paruošimą, už lėšų gavimą ir jų įsisavinimą žmonės (vadinkime juos operatoriais) buvo paskirti nuo pat pradžių, tad jie dirbo kaip sau, ir štai rezultatas – inkubatorius kaip paveiksliukas, jau nuo rugsėjo pirmosios pasiruošęs priimti čia norinčius įsikurti menininkus.

Gal šiauliečiai iš Telšių būtų sugrįžę pakilios nuotaikos ir su ryžtu – nuo pat ryto visi statyti Kultūros fabriko „Elnio“ pelkyne, jei nebūtų pradėję klausinėti, kiek viskas kainuoja.

Skulptorius Gintautas Lukošaitis, išgirdęs, kad toks nedidelis inkubatorius kondiciniame pastate, tai yra, jo kapitalinis remontas ir pritaikymas naujoms reikmėms, kainavo per penkis milijonus litų, nustėro: „Mūsų nors ir daugiau nei dvigubai didesnis ir sudegęs, o jo sąmatinė vertė apie septynis milijonus? Jau vien tai yra tiesiog juokinga“.

Ir architektui Algimantui Černiauskui, statybų reikaluose patyrusiam, abejonių kilo, ar tikrai Šiaulių Kultūros fabrikui numatomų skirti lėšų užteks – nesvarbu, ar bus jų 7 milijonai ar 6,994 milijono iš Europos Sąjungos su 1,88 milijono iš miesto Savivaldybės.

O dar labiau šiauliečius nuliūdino žinia, kad puikiai įrengtas Telšių menų inkubatorius, veikiantis jau ketvirtą mėnesį, nėra pasirašęs nė vienos nuomos sutarties nei su vienu menininku, nei su vienu dizaineriu ar architektu, nors besidominčiųjų nuoma buvo - ir ne tik telšiškių.

Pasirodo, pusantro tūkstančio kvadratinių metrų inkubatoriaus metinis išlaikymas su administravimo išlaidomis – 200 tūkstančių litų, tai yra, vieno kvadratinio metro kaina – 24 litai.   Jei Telšių savivaldybė net pusę dotuos, vis tiek vieno kvadratinio metro kaina – 12 litų ir plius mokestis už internetą, elektrą, įrangą...

Tad architektai ir menininkai, turintys savo biurus ir dirbtuves, į Menų inkubatorių nesiveržia, o jauniems – tai per brangu.

Beje, tokių savivaldybių dotacijų skulptorius Gintautas Lukošaitis apskritai sako nesuprantantis:  „Gal geriau tiesiai menininkui tuos pinigus duoti?“

Architektas Algimantas Černiauskas telšiškių įkainius lygina su galimais Šiauliuose: „O pas mus, sakė, bus penki litai. Nebūkime naivūs, nes tokiu atveju, kokia turi būti dotacija išlaikyti tokio dydžio pastatą, ir neišvedžiokime, kad pastatas pigiai kainuos ar visai nekainuos Savivaldybei“.

O Telšių menų inkubatoriaus administracija (du su puse etato) sako ieškosianti mecenatų, rėmėjų kaip nors tam 12 litų mokesčiui sumažinti...       

Jau nebe pirmus metus besinuomojantis patalpas dirbtuvei iš verslininko tame pačiame „Elnyje“, tik puikiai suremontuotame pastate ir nesirengiantis persikelti kitur, skulptorius Gintautas Lukošaitis sako, kad kai šiuo metu mūsų miesto menininkai tegali įsikurti vien už komunalinius mokesčius,  Kultūros fabrikas neturi jokių perspektyvų.

„Nuolat giedama giesmelė, kad pastato išlaikymas kainuos tik 200 tūkstančių, kad į fabriką atvažiuos milijonierių vaikai, nieko bendra su realybe neturi, - teigia menininkas. - Net jei ir koks centas nuo septynių milijonų nubyrės į miesto biudžetą, tai  juokas, palyginti su tuo, kas laukia Šiaulių vėliau.“

Architektas Algimantas Černiauskas taip pat sako, kad jei jau Telšių menų inkubatoriui, įsikūrusiam strategiškai patogioje miesto vietoje, dar nepavyko sudaryti nė vienos nuomos sutarties su menininkais, tai Šiaulių kultūros fabrikas tyruose, su visais kvapais, klaidžiais privažiavimais, priėjimais – tikrai „nėra  tie Vasiukai, kurie labiau trauktų“.

Taigi labai tikėtina, kad Šiaulių kultūros fabriko laukia antrųjų Vasiukų, kitaip – Zoknių kosmodromo, likimas – milijonai dingę, o skolos likusios.