Zita KATKIENĖ
Galimybių rinktis visada yra. Net ir tada, kai aplinkui nieko kito negirdėti ir nematyti, tik nelaimės, nusikaltimai – kai galimybių nepasitikėti niekuo daug daugiau, nei tą pasitikėjimą išsaugoti.
Net nebereikia apklausų ir tyrimų, norisi sužinoti, kiek procentų žmonių šiandien nebepasitiki bankais. Be abejonių – nepasitikėjimas šimtaprocentinis, ir jei žmogus galėtų – tikrai pinigus verčiau laikytų kojinėje, nes čia - saugiau, tik tokiu atveju gali būti tikras, kad už tavo pinigėlius niekas Rotušės aikštėje gimtadienio nešvęs, niekas, užuot investavęs ir uždirbęs palūkanas, nesimaudys prabangoje. Geriau jau pačiam būtų buvę pasilepinti kad ir Karibų jūros kurortuose...
Tad kiekvienam ir aišku, jog šiandien geriau rinktis kojinę nei banką, nes kas gali būti tikras, kad kitame banke nevyksta tokie patys dalykai. Tik didelės įmonės ir verslininkai gali išlaikyti finansininkus, kurie gali patikrinti bankui patikimų lėšų apsaugas – kas tai paaiškins paprastam žmogui?
Slegia šiandien ne tik banko griūtis. Sumažėjus miesto biudžetui neišvengiamai mažesnės lėšos pasiekia biudžetininkus, kur dirbantys žmonės jau gauna atleidimo iš darbo lapelius arba jau žino, kad bus atleisti: krenta sargai ir buhalteriai, kris ir slaugytojos, sveikatos priežiūros specialistės. Atleidimai gresia ir mokytojams – gal dar ne po Naujųjų metų, bet nuo kitų mokslo metų pradžios.
Graikai tokiu atveju jau seniai būtų suėję į mitingus ir triukšmą sukėlę. Lietuviai tyliai stovi eilėse prie banko, braukia ašaras, guodžiasi ir... nežino, ką jiems toliau daryti.
Todėl taip sunku patikėti, kad visoje šioje netekčių, ašarų ir skriaudų pakalnėje kažkam... gerai. Ir visai ne tam, kuris prisivogė ar prisiplėšė. Su nuostaba klausiausi jauno verslininko, kuriam net ir šiandien gyventi gerai. „Aš niekada laikraščiuose neskaitau nei apie nusikaltimus, nei apie nelaimes, nes tai slegia, nežiūriu televizijos kriminalinių laidų, nes nieko iš jų nesužinau“, - kalba jaunas žmogus, įsitikinęs, jog ir Šiauliuose gyventi gerai ir niekur kitur ir šio miesto jis nenorėtų išvažiuoti, nors ir nėra šiaulietis.
Seniau, tiesa, taip negalvojo, nes Šiauliai, gyvenančiam Žemaitijoje, nuo vaikystės asocijavosi tik su „Ikarusų“ dūmais. Meilė atvedė į šį miestą, ir jis, miestas, nusidažė visai kitomis spalvomis: sukurta šeima, gimė vaikai, kurių gimtinė visada bus Šiauliai. Jaunas žmogus pasiryžęs padaryti viską, kad jo vaikams savo gimtinėje gyventi būtų gera.
Tie, kurie turi savo rūpesčių ir neserga kitų rūpesčiais, jauno žmogaus įsitikinimu, išvengia daug negatyvaus balasto. Nes savo problemas norisi spręsti, kad ir kokios sunkios jos būtų. Sunku buvo jauniems žmonėms, kai vaikus užklupo ligos – serga ir serga, o kas jiems, net ir daktarai negali pasakyti. Kol kilo mintis, kad tos ligos – dėl netinkamos mitybos. Pasirodo, net ir kokybiškas maistas, parduodamas prekybos centruose, mažam vaikui gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, nes niekas nežino, kaip buvo auginami paukščiai, kurie čia parduodami. Paaiškėjo, jog negali būti tikras ir tada, kai turguje perki ūkininkų užaugintą triušieną, kalakutieną, nes tie, kurie augina parduoti, stengiasi užauginti kuo greičiau. O tai reiškia, kad be papildų ir kombinuotųjų pašarų tikrai neišsivers. Net ir kiaušinio „šiuolaikinės“ vištos nededa, jei negauna... visaverčių pašarų, o tai reiškia nemažą chemijos dozę.
Ėmėsi jauni žmonės spręsti savo vaikų sveikatos problemų ir ... užsikabino. Dabar jie jau rūpinasi ne tik savo, bet ir kitų gyventojų mityba – įkūrė verslą ir veža ekologišką produkciją tiems, kurie vertina sveiką ir kokybišką maistą.
Tiesa, jaunasis verslininkas pastebi, jog tokių žmonių, kuriems tikrai svarbu tai, ką jie valgo ir ką geria, nėra tiek daug. Daug daugiau tokių Kaune, Vilniuje. Ir tai, pastebi, tikrai ne dėl to, kad jų siūloma produkcija būtų per brangi šiauliečiui, kur žmonių galimybės gal ir mažesnės nei didžiuosiuose miestuose.
Tikėtina, jog čia žmonės dar mažiau rūpinasi tuo, ką suvalgo ir ką išgeria.
„Aišku, mums svarbu ir uždirbti, ne tik rūpintis kitų sveikata“, - kalba visa galva į veiklą pasinėręs žmogus, viso pokalbio metu nė karto neužsiminęs nei apie galimas problemas, nei apie kainas ar rūpesčius, nors nei poilsiui, nei laisvalaikiui laiko nelieka.
Nes mintyse nėra vietos slogiai nuotaikai, nėra vietos nelaimėms, pykčiui. O kai mintys šviesios, akyse gerumas ir tikėjimas, nuveikti galima išties daug. Net ir toje veikloje, kuri grindžiama pinigais, kurioje be uždarbio ir pelno – nėra prasmės. Tai ir skatina tikėjimą, jog išlikti doram yra galimybių. Net ir tada, kai pagundų imti, naudotis padėtimi, painioti savus ir valdiškus interesus nestinga. Tai padeda tikėti, kad yra sąžiningų bei teisingų ir bankuose, ir ministerijose, ir versle, ir net ten, kur klesti korupcija, kur nuolat vykdomi nusikaltimai. Nes kiekvienas – ant skirtingo kurpalio kurptas. Todėl ir kitoks.
