M. Macienės širdį palaiko antras širdies stimuliatorius – vienas jau susidėvėjo. „Netikėjau, kad tiek daug metų sulauksiu. Jau užteko, jau prigyvenau. Gyvas į žemę nelįsi“, – karčiai pajuokauja M. Macienė.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Vakar šiaulietė Magdelena Macienė, kilusi iš Minupių kaimo, Kelmės rajono, atšventė 101-erių metų gimtadienį. Guvi ilgaamžė besišypsanti pasitiko krūvą žurnalistų bei miesto valdžios atstovus ir kantriai atsakinėjo į klausimus vieną po kito. Šį kartą gimtadienis suplanuotas kiek kuklesnis, bet, žinoma, artimųjų rate.

Vienintelė ilgaamžė
Į Šiaulius M. Macienė gyventi atsikėlė 1988 metais. Dabar jai buityje tvarkytis padeda jos vienturtė dukra Nijolė Burneckienė. Bet iki šiol M. Macienė gyvena viena, kitoje gatvėje, tačiau gimtadienį pasitiko pas dukrą namuose. Pasak dukros N. Burneckienės, nuo savo iki mamos namų pėsčiomis užtrunka nueiti 15 minučių.
Kilusi iš penkių vaikų šeimos M. Macienė brolių neturėjo, tačiau juos atstojo du pusbroliai. Visi artimieji ir draugai seniai mirę – liko dukra, anūkė ir proanūkis. Anūkė jau sulaukė 51-erių, o proanūkiui – 2-eji metai.
Seserys sulaukė vos 80 metų, šeimos vyrai mirė dar anksčiau, o M. Macienė vienintelė giminėje sulaukė 100 metų jubiliejaus, dabar jau ir 101-erių. M. Macienė su vyru susipažino ir ištekėjo, kai jai buvo 23-eji. Iki tol 7 metus ji tarnavo pas ūkininką. Kartu su vyru gyveno 60 metų. Dabar jau 18 metų M. Macienė gyvena viena.
Kai susituokė, vyras iš savo tėvo gavo žemės ir M. Macienei nebereikėjo tarnauti. Patys turėjo savo žemę dirbti, augino burokus, bulves – viską, ko reikėjo nedideliam 12 hektarų ūkiui. Turėjo pasistatę savo namelį ir labai gražų ūkį, turėjo „sklepą“, ant tvenkinio krašto pirtį, šešis bičių avilius. Laisvalaikio beveik nebuvo – dirbdavo tol, kol saulė nenusileisdavo. Iš lauko sugrįždavo tik pavalgyti ir pamiegoti, nes jau 6 valandą – vėl keltis.

Nereikli ir visada geros nuotaikos
Paklausta, kokia pačios savijauta sulaukus 101-erių, M. Macienė nusijuokia. „Kokia sulaukus 100 metų, tokia ir šiandien yra, o toliau – nežinau, kaip bus. Vis dar gyvenu atskirai. Pas dukrą neinu, nes nusipirkome savo trobą su vyru. Vyras mirė, likau viena, kur aš čia dabar eisiu? Būnu viena ir viskas“, – smagiai atsako M. Macienė.
Tiesa, metai vis tiek daro savo – sukasi galva, o ir skausmas neatlyžta stubure, sąnariuose. Būna geresnių, būna blogesnių dienų. Tačiau M. Macienės nuotaika, panašu, visada gera – ir vakar užsukus tuo teko įsitikinti.
Ilgaamžė ir neprigirdi, bet televizorių pažiūri – žinias, orų prognozes, stebi Mišių transliacijas. Bet su tuo televizoriumi – vieni kuriozai. Štai proanūkis nupirko ausines kad būtų geriau girdėti per televizorių rodomos žinios, bet šis ėmė ir sugedo – daugiau nei savaitę neveikia.
„Sugriūva kap velns, griūn, ir griūn, nieka nebedara. Čia pataisa, čia vėl sugriūn...“ – juokiasi žemaičiuojanti ilgaamžė. O dar M. Macienė pasiklauso Marijos radijo, išeina ir laukan į gryną orą, su kaimynėmis pasišneka. Tik jau pas daktarus nebeina – ką gi jiems naujo bepasakysi? Ir mėgsta vadovauti, dukra pasakoja, kad ir dabar „pakamandavoja“ ką kur sodinti, o ir pati nori darbuotis, nors ir lazda pasiremdama paravėti...
„Prie darbų spausdavo. Nors ir viena būdavau, pati norėjau padėti, kad tėčiui ir mamai būtų lengviau, ne taip kaip dabar vaikams – jeigu neliepsi, tai ir neis dirbti. Į šokius kad išleistų, reikėdavo kokį sunkų darbą padirbti, nes jeigu neišleis – jau neišbėgsi. Būdavo ir valandos nustatytos kada pareiti. Nepareisi – kitą sykį nebeišeisi, tad iki 12 val. turi būti namuose“, – šypsosi dukra.

M. Macienė su savo dukra N. Burneckiene.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.