Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Į „Šiaulių naujienų“ redakciją kreipėsi du garbūs šiauliečiai – Julius Šerkšnys ir Česlovas Dirkė, besijaudinantys, kad artėja dvi lemtingos datos: liepos 21-oji, kai Šiaulių rajono tarybos posėdyje bus sprendžiama, ar leisti prie Kryžių kalno statyti bažnyčią, ir liepos 31-oji, kai po Kryžių kalno atlaidų bus pradedama griauti popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčia.

Abu šie įvairiausios gyvenimiškos patirties turintys žmonės nemano, kad prie Kryžių kalno turi iškilti nauja bažnyčia – reikia išsaugoti, o ne naikinti tai, kas čia jau yra.

Kaip buvo išsaugota net sovietinio „buldozerinio“ ateizmo laikais ir patriotų iniciatyva tvarkytasi dar prieš Lietuvoje atkuriant nepriklausomybę.    

Julius Šerkšnys, buvęs Kryžių kalno tarybos pirmininkas, prisimena: „Tarpžinybinė Kryžių kalno taryba buvo sudaryta mano iniciatyva – 1989 metais „Raudonoji vėliava“ (taip tada vadinosi „Šiaulių naujienos“) išspausdino mano straipsnį, kad tokią tarybą reikia įkurti. Šią idėją palaikė Šiaulių rajono vyriausiasis architektas Algimantas Jukna ir buvo sudaryta taryba, kurią sudarė ir melioracijos vyriausiasis inžinierius, ir kolūkio pirmininkas, ir Meškuičių klebonas, ir rajono vyriausiasis architektas, ir aš, tuomet dirbęs miesto komunalinėje sistemoje.  Mes susirinkome pas dabar jau amžinatilsį monsinjorą Kleopą Jakaitį ir aptarėme svarbiausius darbus“.

O tų darbų buvo daug, nes Kryžių kalnas periodiškai buvo sovietinės valdžios niokojamas, nors, ko gero, siaubingiausias pasikėsinimas į tautos šventovę buvo įvykdytas 1961 metais, kai buldozeriais bandyta sunaikinti kryžius. Kaip prisimena Julius Šerkšnys, visi tam vandalizmo aktui vadovavę  Šiaulių rajono partijos, milicijos, vykdomojo komiteto vadai ir tiesioginiai vykdytojai vėliau tragiškai žuvo.

Taigi 1989 metais šalia Kryžių kalno, kur dabar Popiežiaus kryžius, buvo iškastas neperšokamas, nepereinamas kanalas, kurį reikėjo užpilti ir padaryti aikštę tiek žmonėms, tiek jų automobiliams. Ir tarybos rūpesčiu Melioracijos valdyba tam tikslui skyrė transportą, kolūkis - grunto. 

Vėliau kalne sumontuoti ąžuoliniai laiptai, įrengtas apšvietimas, sutvarkytas nuo sankryžos Meškuičių link einantis kelias. Be to, atstatyta  senoji Kulpės upės vaga, kuri buvo sovietinės valdžios pakeista, kad  būtų galima Kryžių kalną apjuosti giliu vandens kanalu, tai yra, padaryti žmonėms neprieinamą.

„Tuo metu apie popiežiaus vizitą dar nebuvo nė kalbos. Tvarkėme viską, nes reikėjo tvarkyti, nes mums visiems buvo skaudu žiūrėti į suniokotą kalną, - sako buvęs Kryžių kalno tarybos pirmininkas. - Dirbome kaip patriotai. Paskui vieningai – ir miestas, ir rajonas - dirbome ir ruošdamiesi popiežiaus vizitui: darėme aptvarus, statėme koplyčią, pakylas“. 

Popiežiaus vizito metu Julius Šerkšnys buvo pakviestas į Šiaulių Jėzuitų bažnyčią, kur jam kaip Kryžių kalno tarybos pirmininkui popiežius įteikė medalį ir savo nuotrauką su autografu – tai, kuo šis žmogus labiausiai didžiuojuosi savo gyvenime.

Julius Šerkšnys sako gailisi tik vieno – kad po popiežiaus vizito iki savo atsistatydinimo iš tarybos pirmininkų 1996 metais jam nepavyko įgyvendinti vieno sumanymo: kitapus Kulpės įkurti Vilčių parko, kad jaunavedžiai ar vaiko sulaukę tėveliai po medelį pasodintų. Nepavyko, nors visi stengėsi:  miškininkai padėjo pasodinti įvairių medžių, bet gamta čia pasirodė stipresnė už visų pastangas ir vienais metais, ir kitais metais atsodintieji žuvo dėl sausros. 

„Pats iš Kulpės kibirais nešiau vandenį, laisčiau, bet gruntas ten pasirodė netinkamas, - sako Julius Šierkšnys, - tai ir išliko tik vienas kitas medelis. Labiausiai gaila, kad nepavyko išsaugoti net popiežiaus pasodinto ąžuoliuko“. 

Taigi buvęs Kryžių kalno tarybos pirmininkas ir prieš du dešimtmečius, ir dabar jaučiasi atsakingas už šią visai Lietuvai šventą vietą, už jos likimą.

„Į numatomą statyti bažnyčią žiūriu atsargiai. Ji tikrai neatliks savo vaidmens – kad per atlaidus visi  ten susirinkę žmonės sueitų į Mišias, reikėtų trijų katedrų dydžio bažnyčios. Ir tai dar nesutilps, nes juk tūkstančiai žmonių ten du-tris kartus per metus sueina, suvažiuoja, - sako Julius Šerkšnys. - O šiaip sekmadieniais kažin ar kas ten specialiai į Mišias važiuos, nes, pavyzdžiui, aš einu į katedrą. Manau, kad kaip buvo laikomos Mišios prie Popiežiaus kryžiaus, taip ir toliau būtų galima daryti. Bažnyčia bus nenaudojamos patalpos, o juk ką reiškia tokį pastatą išlaikyti“. 

Ar dėl bažnyčios būtina griauti koplyčią

Abejoja bažnyčios prie Kryžių kalno reikalingumu ir kitas garbus šiaulietis - Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus buvęs pirmininkas, Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus pirmininkas Česlovas Dirkė. 

Jį pirmiausia jaudina popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčios likimas – juk ši koplyčia yra toks pat žmonių traukos objektas kaip ir Kryžių kalnas. Simbolis, įprasminantis vienintelį popiežiaus apsilankymą Lietuvoje per tūkstantį metų. 

 

„Esu tikintis žmogus, todėl mane jaudina visi sprendimai dėl Kryžių kalno, - sako Česlovas Dirkė. - 

Jei jau esame tokie turtingi – statykime bažnyčią. Bet pirmiausia ar dėl to reikia griauti koplyčią, kuria Lietuva, Šiauliai gali tik didžiuotis, o antra – ar per atlaidus joje žmonės sutilps, jei ir katedroje per šventes vietos per maža? Diskutuotinas dalykas yra ta bažnyčia.“ 

 

 

 

 

„Aš, kaip katalikas ir Lietuvos patriotas, kaip žmogus, turintis dvi specialybes – agronomo ir statybininko, jei jau ėmiausi iniciatyvos rūpintis Kryžių kalnu, tai turiu ir tiesiai pasakyti, kad šitas reikalas su bažnyčia yra lėšų išmetimas“, - teigia buvęs Kryžių kalno tarybos pirmininkas Julius Šerkšnys.