Aušra LAURINKIENĖ

Kol visi Lietuvos krepšinio mylėtojai gyvena 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionato laukimo nuotaikomis, šiauliečiai Bronius Mitkevičius ir Alfonsas Daunys prisimena pirmuosius mūsų šalies žingsnius Europos vyrų krepšinio pirmenybėse, o labiausiai – 1939-ųjų čempionatą Kaune ir istorinę lietuvių pergalę prieš latvius.  

Jau aštuoniolika metų pensininko „duoną” kremtantis Bronius Mitkevičius puikiai prisimena 1937-uosius, kai Lietuva pirmąkart dalyvavo Europos čempionate: „Tuomet tėvelis Latvijoje nupirko dvylikos lempų „Philips” radiją ir visi kaimynai, įrengus rinką (turgaus aikštę, - aut. past.), sulaikę kvapą klausėsi visų naujienų. Tai buvo kažkas nepakartojamo... Tik niekas nesuprato, kaip žmonės galėjo sulįsti į dėžę, žaisti, o kažkas - ir kalbėti. Juk niekas jų nematome! Tai sukėlė kažkokias nebūtybės emocijas”. Dar armijoje krepšinį žaisdavęs vyras sako, kad jo šeima buvo pasiturinti: „Tuomet radijas kainavo apie 550 litų. O tais metais tai buvo be proto dideli pinigai”. 

„Šiaulių naujienų” skaitytojas sako, kad tų metų čempionatas atmintin įstrigo ilgam. Nenuostabu, juk 1937-aisiais Senojo žemyno pirmenybėse debiutavę mūsiškiai buvo laikomi autsaideriais, tačiau pasitelkę stiprius užjūrio krepšininkus nustebino visą krepšinio Europą, finale parklupdė italus ir išplėšė auksą. Po to Lietuvos vardas Europos krepšinio padangėje aidėjo dar ne kartą – aukso medaliais mūsų šalies taikliarankiai dar pasidabino 1939 ir 2003 metais, sidabrą iškovojo 1995, o bronzą – 2007 metais. 

Bronius Mitkevičius juokdamasis sakė, kad krepšiniu susižavėjo tuomet, kai į septyneriais metais vyresnės sesers vyro giminę įsiliejo Butautas. Ne, ne tas Ramūnas Butautas, kurį puikiai žino dabartinė krepšinio gerbėjų karta, o legendinis jo tėtis Stepas: „Jis buvo didis krepšinio žmogus ir vedė sesers vyro giminaitę. Tai mane paskatino domėtis vis labiau ir labiau”. 

Tuomet metalinių krepšinio lankų nebūdavo, tad Bronius Mitkevičius ir jo draugai lanką 1935-1937 metais pasidarydavo iš žilvičio.

Kadangi ir kamuolių neturėjo, juos taip pat lengvai susimeistraudavo: „Paimdavome brezento gabalą, prikišdavome šieno ir gražiai apsiūdavome. Štai ir kamuolys! Susikaldavome lentą ir suburdavome komandą. Taip mes žaidėme krepšinį. - „Šiaulių naujienoms” sakė vyriškis. - O tuomet ir krepšinis buvo kitoks – lėtesnis: „Rezultatai buvo 12:8. Dabar net juokas ima prisiminus – lyg kokiame lauko tenise”. 

Anot pašnekovo, vos tik buvo pranešta, kad Kaune bus statoma halė, visi su nekantrumu laukė šio didžio šaliai įvykio: „Visi kalbėjo net apie tai, kiek tūkstančių veržlių buvo susukta į metalines arkas. Buvo begalinis entuziazmas – vyrai dirbo iki pasiutimo”. 

Labiausiai į Broniaus Mitkevičiaus atmintį įsirėžė 1939-ųjų metų Lietuvoje vykusio krepšinio čempionato lietuvių ir latvių akistata: „Latvijos komanda buvo labai stipri, tad gerbiamas Pranas Lubinas atskrido iš Niujorko padėti lietuviams. Latviai kando, kando, o rezultatas buvo lygus. 

Koks aukštas vyras – tikras milžinas tas Pranas Lubinas buvo – metė iš pusės aikštės ir lietuviai  laimėjo vieno taško skirtumu 37:36. Per radiją klausėmės ir negalėjome patikėti – kokios emocijos tuomet halėje virė!”

Tuomet čempionais tapo šie Lietuvos rinktinės žaidėjai: Pranas Lubinas, kapitonas Feliksas Kriaučiūnas, Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Artūras Andrulis, Pranas Mažeika, Leonas Petrauskas, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Juozas Jurgėla, Mindaugas Šliūpas, Vytautas Budriūnas, Artūras Cenfeldas, Vytautas Leščinskas ir Mykolas Ruzgys. 

Apie Latvijos ir Lietuvos 1939-ųjų metų akistatą mums pasakojo ir 95-erių metų šiaulietis Alfonsas Daunys, kurio teigimu, į čempionatą, surengtą Kauno sporto halėje susirinko aštuonių valstybių rinktinės: „Tuomet jau jautėsi Antrojo pasaulinio karo grėsmė: nedalyvavo Bohemijos-Moravijos komanda, kuriai atvykti neleido okupacinė Vokietijos valdžia”. 

A. Daunys kaip ir B. Mitkevičius sako, kad svarbiausiomis pirmenybių rungtynėmis tapo jau pirmasis būsimųjų čempionų mačas su Latvijos rinktine, kurį lietuviai laimėjo vieno taško skirtumu: „Po šių rungtynių santykiai tarp Lietuvos ir Latvijos taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Latviai mūsų nemėgo ir dabar nemėgsta. Tą rodo ir pastarieji įvykiai – kai jaunimo rinktinei Latvijoje laimėjus pasaulio čempionatą jie ant galvų papylė serbų vėliavos spalvų balionus. Laimė, po tos istorinės pergalės Lietuva buvo išlaisvinta iš latvių ir lenkų apsupties, o visas pasaulis sužinojo, kad yra tokia šalis Lietuva”. 

 

Pats vienas namų buitimi besirūpinantis 95-erių metų Alfonsas Daunys, pusseptintų gyvenimo metų pravaikščiojęs su ginklu rankose ir „praėjęs” keturias armijas, pasakojo, kad jo brolis buvo įsisukęs į sporto žurnalistikos „verpetą” ir po „blatu” gaudavo bilietų į krepšinio varžybas. 

„Kadangi brolis buvo žurnalistas, žinau ir kai kurias užkulisines istorijas. Pamenu, kaip ieškojo vietos Kauno halei, galų gale rado vietą, Vyriausybė skyrė milijoną litų ir per pusmetį halė buvo pastatyta. Kai ėjome į čempionato rungtynes, vyrai dar nebuvo baigę darbų – dar vis plušėjo. Pamenu, kad buvo labai tvaku – net oro trūko, tad buvo atplėštos kelios lentos, kad įleistų į salę gaivaus vėjo”, - pasakojo A. Daunys. 

Vyras juokiasi, kad latviai, sužinoję, jog žais milžinas Pranas Lubinas, buvo parašę skundą, kad jam nebūtų leista žaisti, nes jis – per aukštas. Latviai norėjo įsteigti dvi lygas – žaidėjų iki dviejų metrų ir tų, kurie aukštesni nei du metrai. 

 

Alfonso brolis tuomet parėjęs iš darbo nerimavo: „Kas ir kaip čia dabar bus?”. Laimė, latviai nieko nepasiekė – lygų niekas neįkūrė ir vieną 1939-ųjų sekmadienį įvyko iškilmingas Europos vyrų krepšinio pirmenybių atidarymas Kaune. 

 

„Studentės pašoko „Kepurinę“, valdžia kalbėjo ir buvo sužaistos parodomosios rungtynės. Tiesa, nepamenu, kas jas žaidė. Kitą dieną jau prasidėjo tikros aštuonių komandų (Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Estijos, Italijos, Vengrijos ir Suomijos, - aut. past.) kovos”, - kaip vakar dieną prisimena šiaulietis. 

Jis sako ir dabar jaučiantis tas pačias emocijas kaip tądien, kai Lietuvos krepšinio krikštatėviu tituluojamas Pranas Lubinas, gimęs 1910 metais Los Andžele, paskutiniu metimu palaužė latvius: „Sėdėjau arčiau Lietuvos komandos krepšio, tad ne viską gerai mačiau, tačiau jausmas buvo nerealus. Kaip pats Pranas Lubinas pasakojo, paskutinėmis sekundėmis jis pamatė, kad kitas Amerikos lietuvis rankose turi kamuolį ir anglų kalba, kad nesuprastų latviai, paprašė jį mesti jam. Taip ir laimėjome. Matėme, kad kai kurie latviai net nebelaukė visa ko pabaigos ir susigraudinę pabėgo”. 

Alfonsas Daunys sako, kad jam visada patiko krepšinis: „Vis nueidavome į varžybas. Ar krepšinis buvo kitoks? Tikrai taip. Jis buvo kur kas lėtesnis. Galiu pasakyti, kad krepšinis buvo lėtas žaidimas. Dabar visi kur kas aršesni, piktesni ir žaidimas kur kas greitesnis, pelnoma daugiau taškų”. 

Dabar nei Bronius Mitkevičius, nei Alfonsas Daunys krepšinio varžybų gyvai nebežiūri – mieliau renkasi televizijos transliaciją. 

Ponas Bronius sako, kad kartą nuvykęs į Kauno halę suprato, kad nebenori tūnoti įvairiausių nemalonių kvapų apsuptyje: „Kokie tai buvo kvapai! Visi šaukia iškėlę rankas, iš po pažastų skleidžiasi kvapeliai ir dar į ausi kažkas rėkia. Nuo šiol pats vienas kambaryje stebiu rungtynes”. 

Vyriškis juokdamasis tikino, kad vienam krepšinį žiūrėti geriausia: „Kartą mano draugas žydelis sako: „Bhroniau, ateik khrepšinio pažiūrėt”. Aš nuėjau ir nieko nemačiau, nes jis vis reguliavo televizorių ir ieškojo geresnės transliacijos”. 

Tuo tarpu Alfonsas Daunys į salę nebenuvažiuoja ne dėl to, kad jam nepatiktų kvapai ar triukšmas: „Mano sveikata jau nebeleidžia ilgiau būti minioje. Aš pavargstu, todėl renkuosi televizorių, tačiau visuomet seku visas naujienas ir šiemet čempionatą stebėsiu”, - šypteli 1917 metais gimęs vyriškis. 

Abu 1939-ųjų čempionato liudininkus sieja ir dar vienas dalykas – abu vieningai tikina, kad šių metų kandidatų į rinktinę sąraše labai trūksta Lino Kleizos. 

95-erių metų Alfonsas Daunys prisimena, kad latviai, sužinoję, jog 1939-aisiais Kaune žais milžinas Pranas Lubinas, buvo parašę skundą: „Jie siekė, kad jam nebūtų leista žaisti, nes jis – per aukštas. Latviai norėjo įsteigti dvi lygas – žaidėjų iki dviejų metrų ir tų, kurie aukštesni nei du metrai”. 

 

Anksčiau niekas nesuprato, kaip žmonės galėjo sulįsti į dėžę, žaisti, o kažkas - ir kalbėti. 

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.