Romualdas BALIUTAVIČIUS
Nuo pat ankstaus ryto pasikinkęs arklį ūkininkas Petras Ragaišis arė prie namų esantį lauką, kai į kiemą, skleisdamas garo kamuolius, įvažiavo visureigis. Svečiai šiame Dievo ir žmonių pamirštame užkampyje – retas reiškinys, todėl sustabdęs arklį ūkininkas žiūrėjo, kaip jo linkui per arimus, keistai žirgliodamas skuba jaunas vyriškis. Jo akis slėpė juodi akiniai.
„Reikia pagalbos, - šnekėjo greitakalbe atvykėlis stipriai gestikuliuodamas rankomis. - Važiuojame su šeima į miestą. Turbūt žinote: prekybos centras „Pasaulio bamba” šiandien nuo pat atidarymo skelbia akciją-išpardavimą „Čiumpam - griebiam!” O mums lyg tyčia prakiuro mašinos radiatorius – turime stoviniuoti ir įpilti vandens kas dešimt minučių. Ar gali pasemti iš šulinio vieną kibirą?”
Petras Ragaišis tylėdamas pasėmė vandens ir kibiru nešinas pasuko link automobilio, pro kurio pravirą langą išsidažiusi moteriškė nervingai šaukė savo kelionės bendrui: „Deinardai, paskubėk: prekybos centrą atidarys po pusvalandžio, o mums dar geras kelio galas važiuoti... Kad tik nepavėluotume!”
Atvykėlis tuo metu paskubomis pylė vandenį į automobilio aušinimo sistemą, pusę jo nulaistydamas prošal. Paskui tuščią kibirą numetė ant žemės, šoko prie vairo, trinktelėjo durelėmis ir išlėkė lyg akis išdegęs, pamiršdamas dargi padėkoti...
Po penkių minučių į kiemą įsuko senelis golfas, sausakimšas jaunimėlio. „Tėvai, turime problemų: viena mūsų panelė po vakarykščio pasisėdėjimo stipriai sunegalavo, gal turi kokią tabletę ar ką nors nuo skrandžio? Mes juk turime skubėti, tuoj prasideda didysis metų išpardavimas, jeigu girdėjai apie tokį? Žmonių suplauks marios... O ji čia mirtimi vaduojasi!” - aiškino situaciją išlipę dviese.
Petras Ragaišis pasuko link savo trobos, kur ilgokai (laukiančiųjų nuomone) ieškojo reikiamo vaisto. Jis pats labai retai sirgdavo, todėl ir namų vaistinėlė, kuria tapo vienas iš bufeto stalčių, didele vaistų įvairove nepasižymėjo.
Jiems išvažiavus ūkininkas prisėdo ant suolo po klevu ir neskubėdamas ėmė vynioti pernai savo užsiaugintų tabako lapų cigarą. Jis tylėdamas stebėjo pažeme besidraikančius pilkų dūmų kamuolius. „Matyt, bus lietaus”, - pagalvojo.
Nuo pro namus vingiuojančio vieškelio pasigirdo automobilio signalas. Paskui jis pasikartojo dar ir dar kartą. Petras Ragaišis pakilo ir nužingsniavo link netoliese sustojusios atviros mašinos, prie kurios vairo sėdėjo jauna moteris šviesiais plaukais. Pasilabinusi ji paklausė: „Panašu, kad paklydau... Ar dar toli ligi Saulamiesčio? Labai skubu, nes šiandien nuo pat ryto prasideda didysis metų išpardavimas! Įsivaizduojate, daugelis prekių atpigo net iki 80 procentų! Ar įsivaizduojat? Pernai per panašią akciją palikau beveik keturis tūkstančius... Nemažai, ar ne? Taigi kur man važiuoti? Visą laiką tiesiai iki sankryžos asfaltuotu keliu, o tada dešinėn, ir dar kokias penkiolika minučių? Teisingai supratau?” - pasitikslino ji. Ir pridūrė: „Kad tik nepavėluočiau į metų išpardavimą!” Netrukus, ant kelio palikęs prasisukusių ratų žymes ir keldamas dulkių debesis, viešnios automobilis dingo už posūkio.
Ūkininkas pasiliko prie vartelių, nė kiek neabejodamas, kad tai dar ne viskas ir, regis, nė kiek neapsiriko. Dar neišsisklaidžius dulkėms dideliu greičiu vienas paskui kitą Saulamiesčio kryptimi nurūko keletas automobilių, po to dar... Atrodo, šį rytą ten lekia ir skuba visi, visas pasaulis... Į prekybos centre „Pasaulio bamba” beprasidedantį didįjį metų išpardavimą!
Petras Ragaišis užgesino į žemę smilkstančią nuorūką ir neskubėdamas nužingsniavo ariamo lauko link. Paėmes į rankas vadeles jis kurį laiką kažką mintijo. „Įdomu, o ką reiškia „didysis išpardavimas”? Ir kodėl ten reikia lėkti kaip į gaisrą?” - paklausė savęs.
Pakraipęs galvą jis paragino savo arklį ir palengva nužingsniavo paskui plūgą per garuojantį ariamą lauką.
