Lietuvos kolekcininkų sąjungos prezidentas, Šiaulių miesto garbės pilietis Edmundas Armoška: „Rinkau šią kolekciją daug metų ir dovanoju ją Šiauliams, nes manau, kad tos scenografijos ir mūsų vieno iš garsiausių aktorių portretai šiauliečiams turėtų tikti ir patikti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Lietuvos kolekcininkų sąjungos prezidentas, Šiaulių miesto garbės pilietis Edmundas Armoška antradienį šiauliečiams, gimtajam miestui įteikė dar vieną dovaną – įspūdingą pokario metų scenografijų ir aktorių portretų kolekciją ir „Laiptų“ galerijoje atidarė šių darbų parodą.
Visą sausio mėnesį scenografijos ir portretų paroda bus eksponuojama „Laiptų“ galerijoje, vėliau - Šiaulių dramos teatre, o jau po to visa kolekcija atsidurs „Aušros“ muziejuje.

„Laiptų“ galerija: „Tai jau tapo tradicija“
Kodėl kolekcininkas Edmundas Armoška Šiauliams dovanojamas kolekcijas įteikia tik per „Laiptų“ galeriją, galerijos direktorė Janina Ališauskienė sakė galinti tik nuspėti.
„Nežinau, kaip į šį klausimą atsakytų pats E. Armoška, bet atrodo, kad kai prieš kelerius metus jis mūsų galerijoje pradėjo jas teikti, tai jau tapo tradicija“, - teigia J. Ališauskienė.
Be to, direktorės manymu, labai svarbus yra tokio akto viešumas, kad kiekvienas miestietis, besidomintis dailės, kultūros, teatro istorija, galėtų viešoje erdvėje pamatyti ir įdėmiau susipažinti su dovanojamais meno kūriniais.
„Tam tikra prasme tai jau yra teisinis aktas: jei jau pamatė miestiečiai, tai aišku, kad kolekcija yra dovanojama miestui. Kitaip atsiranda nepasitikėjimo šleifas, kuriam išsklaidyti užtenka viešai parodyti dovanas, kad kartu atsirastų tam tikras šventiškumo ir žaismės elementas“, - sakė Kultūros centro „Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė.

Edmundas Armoška: „Tokiu būdu ir pasitarnauju savo miestui“
Jau trečią kolekciją Šiauliams per „Aušros“ muziejų dovanodamas kolekcininkas Edmundas Armoška sakė negailintis dovanų miestui, nes esąs šiaulietis.
„Miesto garbės piliečio titulas įpareigoja kažkaip pasitarnauti Šiauliams, o kadangi aš negaliu nei padainuoti, nei pašokti, tai tokiu būdu ir pasitarnauju savo miestui“, - sakė E. Armoška.
O dovana miestui tikrai įspūdinga: kolekcijoje 41 pokario metų menininkų paveikslas. Tai Leono Katino, Mykolo Labucko, Lazerio Kahno ir Mstislavo Dobužinskio mokinio Nikalojaus Zelinskio scenografijos kūriniai.
Nemažą dalį kolekcijos sudaro lietuviškojo teatro scenografo M. Labucko nutapyti aktoriaus, Lietuvos scenos grando Petro Kubertavičiaus suvaidintų personažų portretai, tarp kurių, pasak garsios lietuvių scenografijos tyrinėtojos Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės, ypač vertingi yra portretai, vaizduojantys aktorių Šarūno ir Hamleto vaidmenyse. Ypatingą reikšmę turi ir keturios jaunučio tapytojo Leono Katino scenografijos Kazio Binkio pjesei „Atžalynas“.
E. Armoška teigė, kad jam nesunku skirtis su seniai kaupta unikalia kolekcija, nes atėjo toks metas, kai kaip tik norisi su ja išsiskirti, nes jau gal per daug kolekcijų turi sukaupęs. Juolab kad jis kolekcijų yra dovanojęs ir Trakų, ir Vilniaus, ir kitiems muziejams.
Dovanotų meno kūrinių likimu E. Armoška teigė iki šiol nesidomėjęs, nors norėtų pamatyti, kokiuose Šiaulių miesto savivaldybės kabinetuose kabo dvidešimt keturi prieš kelerius metus miestui padovanoti šiauliečio menininko Gerardo Bagdonavičiaus kūriniai.
Mecenatas vis dėlto mano, jog meno kūriniai apskritai turėtų būti perduodami muziejams ar teatrams, kurie patys spręstų, kam ir kokius darbus būtų galima duoti eksponuoti.
Todėl ir pastarąją kolekciją jis dovanojo Šiauliams per „Aušros“ muziejų, nes rinkinio darbai savo tematika turėtų būti įdomūs ir miesto visuomenei, ir teatrui, ir muziejui.
„Gal šie darbai ir nėra tiesiogiai susiję su Šiauliais, - sakė E. Armoška. - Tačiau mūsų teatro žvaigždes galima susieti ir su Vilniumi, ir su Kaunu, ir su Šiauliais, ir su visa Lietuva.“
Minėtąją pokario metų scenografijų ir aktorių portretų kolekciją E. Armoška pradėjo komplektuoti dar sovietmetyje, kai per vieną kaunietę jam pavyko iš keturių ar penkių asmenų įsigyti senųjų scenografijos darbų ir aktoriaus P. Kubertavičiaus vaidinamų personažų portretų.
Kolekcininką šie darbai sudomino ir kaip meno kūriniai, ir jų autorių garsios pavardės – M. Labuckas, N. Zelinskis, M. Dobužinskis, L. Truikys.
Be to, minėti menininkai reiškėsi ir kitose srityje: vienu metu kolekcininkas turėjo įsigijęs N. Zelinskio 1938-1941 metais sukurtų glazūruotos keramikos darbų – ekspresyvius arklius su vežimu, kalnakasį, daug žymiojo M. Dobužinskio ne tik scenografijos darbų.
Tad scenografijos kolekcija esanti didesnė nei padovanota Šiauliams, – keletą scenografijos lakštų dar reikėtų sutvarkyti, įrėminti. Tačiau Šiauliams padovanojęs jau visus aktoriaus P. Kubertavičiaus portretus, kuriuos M. Labuckas nutapė ar savo malonumui, ar teatro užsakymu.
Ar likusią kolekcijos dalį padovanos, E. Armoška negalėjo atsakyti – nežinia, kaip susiklostys gyvenimas.
Be to, kolekcininkas E. Armoška prisipažino, kad turi sukaupęs ir nemažą teatro afišų kolekciją, kurią taip pat būtų tikslinga parodyti visuomenei.

Vytenis Rimkus: „Pirmas toks pagal mastą kultūrinis reiškinys“
„Ši paroda, ši Šiauliams dovanojama pokario scenografijos ir aktorių portretų kolekcija yra labai daugiareikšmė, - kalbėdamas parodos atidarymo „Laiptų“ galerijoje metu sakė šiaulietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus. - Apie kiekvieną reikšmę būtų galima daug kalbėti, tačiau aš noriu išskirti svarbiausią. Ši paroda, kuri atkeliavo į Šiaulius amžinam gyvenimui,  Lietuvos padangėje, ko gero, yra pirmas toks pagal mastą kultūrinis reiškinys, labai reikšmingas įnašas į šalies tiek šiandieninį, tiek ateities kultūrinį gyvenimą.“
R. Rimkaus nuomone, parodos kolekcija provokuoja net specialistus, net dailininkus domėtis parodoje pristatomų darbų autoriais, jų kūryba ir biografijomis, nes pats menotyrininkas prisipažino iki tol net nežinojęs, kad buvo tokie scenografai kaip Nikolajus Zelinskis ar Lazeris Kahnas.
Kaip ir scenografijos tyrinėtoja R. Bitinaitė-Širvinskienė, profesorius V. Rimkus ypač išskyrė keturis nedidelius Leono Katino, pokaryje dirbusio Šiaulių dramos teatre aktoriumi ir dailininku, scenografijos darbus K. Binkio pjesei „Atžalynas“: „Nors šie darbai sukurti tada, kai L. Katinas dar nebuvo profesionalus dailininkas, tačiau jau juose matomi būsimo garsaus tapytojo potėpiai, maniera...“
Menotyrininko V. Rimkaus nuomone, ši pokario metų scenografijos ir aktorių portretų kolekcija yra vertinga istoriniu aspektu, nes scenografija, kaip sudėtinė teatro dalis, atspindinti ištisą epochą, tos epochos meną ir menininkus.
„Šie scenografijos darbai, kurie dabar pateikti kaip savarankiški meno kūriniai, vis dėlto nėra atsieti nuo bendro tuometinio teatro ir dramaturgų sukurtų pjesių. Jie rodo, kaip dailininkai suvokė, matė tiek teatro, tiek pjesių esmę, - sakė V. Rimkus. - Pavyzdžiui, čia eksponuojami L. Katino darbai  pirmiausia yra įdomūs kaip to meto teatro atspindžiai ir dėl to, kaip pjesę įsivaizdavo pats dailininkas. Tarp kitko, tai tik eskizai, kurie ne visai parodo, kokios iš tikrųjų buvo dekoracijos,  scenovaizdis, nes kūrybos ir gamybos metu viskas keitėsi.“
Pasak menotyrininko, parodoje eksponuojamų vienų dailininkų scenografijos yra labiau realistinės, kitų labiau abstrahuotos, bet visos kartu yra tik užuominos, kokios jos galėjo būti teatro scenoje.
„Vargu ar kas imtųsi pagal šias scenografijas dabar statyti pjeses, nes vis dėlto menas yra kuriamas, o ne kopijuojamas“, - teigė V. Rimkus.
Profesorius „Laiptų“ galerijoje eksponuojamus M. Labucko nutapytus aktoriaus P. Kubertavičiaus sukurtų personažų portretus išskyrė kaip labai retą ir su teatru susietą-nesusietą žanrą.
„Apskritai aktorių portretai - tai jau lyg ir šalia teatro egzistuojantis menas, kurį puoselėja labai nedaug menininkų, nes visada iškyla klausimas, ar tai aktorių portretai, ar jų vaidinamų personažų. Pagauti būtent šitą derinį tarp aktoriaus ir jo vaidmens yra labai sunkus uždavinys daugeliui dailininkų, todėl iš pasaulinės meno istorijos žinoma, kad to uždavinio imdavosi tik vienas kitas menininkas, kuris kūrė garsiojo dainininko Fiodoro Šaliapino, cirko artistų ar mimų portretus. Dažniausiai to imdavosi tik tie dailininkai, kurie dirbo teatre, - sakė profesorius Vytenis Rimkus. -  Šia prasme „Laiptų“ galerijoje eksponuojami P. Kubertavičiaus portretai yra ypač įdomūs, juolab kad kai kurie sukurti, kaip pastebėjau, dar vokiečių okupacijos metais.“

Leono Katino scenografija K. Binkio pjesei „Atžalynas“ buvo vertinama kaip viena iš geriausių, šiandien – kaip atspindinti savo laikmečio specifiką.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Menotyrininkų nuomone, M. Labucko nutapytas aktoriaus Petro Kubertavičiaus portretas Šarūno vaidmenyje yra ypač vertingas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lazeris Kahnas yra mažai žinomas scenografas, nors dailininkas Liudas Truikys prisipažino, kad kurdamas Džiuzepės Verdžio operos „Aida“ scenografiją buvo įkvėptas būtent šio menininko darbų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.