Zita KATKIENĖ

Viena galimybė per metus parodyti, ką gali. Taip, matyt, šiandien jaučiasi verslininkai, susibūrę po Šiaulių arenos skliautais į Tarptautinę verslo ir pasiekimų parodą.  Ten, kur šiauliečiai labiau įpratę stebėti sportuojančių, dainuojančių ar šokančiųjų gebėjimus, šiandien renkasi pasižiūrėti to, ką gali parodyti verslininkai, penkioliktą kartą kviečiantys žmones ne tik pavarvinti seilę, bet susidomėti siūlomomis prekėmis ir paslaugomis bei prisidėti prie ekonominės plėtros...

Buvo laikas, kai šiauliečiai į pasiekimų parodą ėjo it į mugę. Nes ten verslo pradininkai demonstruodavo savo galimybes: kičą, smulkius gaminius. Šiandien parodos organizatoriai Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai bei Savivaldybės atstovai tikina, kad paroda išaugo iki tokio lygio, kai parodos dalyviai siekia ne tik parduoti savo gaminius.

Šiandien verslininkai parodoje mezga verslo ryšius, kaupia ne tik vizitinių kortelių krūvą, bet parsiveža ir naudingos informacijos, pasirašo arba planuoja pasirašyti verslo sutartis...  Neslepia ir verslo parodos organizatoriai, kad parodoje jau nelaukiami seilės varvintojai. Net ir tada, kai šiaulietis į parodą ateina su kvietimu ar laikraščio kuponu, tai reiškia, jog - nemokamai, tikimasi, kad jis turi tikslą ne tik pamatyti, bet ir įsigyti, susipažinti, susitarti.

Juolab, kad ir parduodamos bei reklamuojamos ne tik prekės ar gaminiai, kuriuos pirmą kartą parodoje siūlo ir miesto verslo gigantai, iki šiol niekada savo prekių nereklamavę Šiauliuose. Keista juk - kodėl jie grįžo iš parodų užsieniuose, kuriuose iki šiol savo gaminius reklamavo. Ar dėl to, kad nebeišgali toliau išvykti su savo gaminiais, ar todėl, kad čia - pigiau, ar tikrai per penkiolika metų parodos lygis tiek išaugo, kad jau ne gėda joje parodyti ir tarptautinio pripažinimo pelniusius gaminius, kurioje negėda ir save parodyti, nes tikėtina, kad susitikti teks su garbingais partneriais iš svečių šalių.

Tik ar tikrai miesto verslininkai bei eiliniai šiauliečiai džiaugiasi verslininkų iš Nyderlandų karalystės, Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Moldovos, Latvijos, Baltarusijos delegacijų apsilankymu parodoje. Ar nesukirba ne tik verslininko, bet ir eilinio šiauliečio širdyje nerimas, kad  Šiauliuose durpes ims kasti ne tik danai, kurių buvimas kelia nerimą rėkyviškių akyse. Baiminasi, kad išstums šiauliečių verslą vokiečiai, nupirks prancūzai, o dirbs, matyt, kinai ar ukrainiečiai, nes darbingiausi lietuviai nugaras lenkia ir prakaitą braukia jau ne Šiauliuose.

Akivaizdu, kad parodos organizavimas ir politika - greta. Juolab, kad šiandien vykstančiame Savivaldybės tarybos posėdyje be tarptautinių santykių taip pat neapsieinama. Šiandien miesto politikos strategai turės nuspręsti, pritarti ar nepritarti siūlymui, kad Šiaulių miesto savivaldybė taptų tarptautinės Rytų-Vakarų transporto koridoriaus asociacijos nare.

Pasakiusi šiam sprendimui „taip” miesto Taryba esą suteikia miestui didžiules galimybes - mes tampame vieningos Europos-Azijos logistinės grandinės partneriai. Ir turime tuo džiaugtis, juolab, kad asociacijos steigimo sutartį jau pasirašė 26 institucijų atstovai iš Lietuvos, Kinijos, Rusijos, Ukrainos, Kazachijos, Mongolijos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos ir Danijos. Juk narystė Asociacijoje turėtų padėti šalinti problemas, kurios kyla tolimųjų reisų vairuotojams, gabenantiems krovinius iš vienos šalies į kitą, bus palengvinti ir partnerių interesai tarptautiniame ir nacionaliniame lygmenyje, bus supaprastintos ir dokumentacijos forminimo procedūros. 

Akivaizdu, juk šiandien mieste - ypač daug erdvės atlapoti pinigines ne tik svajojamam pirkiniui įsigyti, nes parodos dalyviai juk neuždės reklamuojamai prekei prekybinio antkainio. Šiandien ypač daug erdvės pamąstymui apie tai, kad tampame ne tik tuo miestu, iš kurio žmonės važiuoja laimės ieškoti į svečias šalis, palikę namie be priežiūros vaikus. Artėja laikas, kai iš buvusio uždaro miesto  Šiauliai tampa atviri ne tik transporto, logistikos kompanijų, krovinių siuntėjų ir gavėjų, valdžios ir mokslo struktūrų bendradarbiavimo plėtotei nuo Europos iki Azijos, bet ir  kitų šalių verslininkų invazijai.

Priešintis politikų sprendimams ir likti uždaru miestu, į kurį, buvo laikas, negalėjo atvykti nė viena užsienio šalių turistų delegacija, į kurį negalėjo užsukti net tolimuose kraštuose, ypač už Atlanto gyvenantys giminaičiai. Reikėdavo susitikimus rengti kituose miestuose. Deja, to jau tikrai niekas nenorėtų.

Bet ar jau esame pasirengę tapti tokie atviri, kad gyvendami savo šalyje nugaras lenktume ir prakaitą brauktume ne tik danams, bet ir vokiečiams, švedams, prancūzams?.. Nes tikėtis, kad taptume tokia šalimi, kurioje kitatautis negaus darbo, jei nemokės lietuviškai, negalės steigti savo verslo, jei nemokės lietuviškai, nepajėgs įsigyti žemės ar pasistatyti namo, jei nemokės lietuviškai, vargu ar galime... Mes juk greičiau patys išmoksime ir daniškai, ir švediškai ir prancūziškai... Kaip kažkada išmokome rusiškai, nors nei estai, nei latviai taip uoliai liežuvio nelaužė.