Romualda URBONAVIČIŪTĖ,
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Miesto Kultūros centro didžiojoje scenoje antradienio vakarą įvyko paskutinės - vienuoliktosios - mėgėjų meno kolektyvų ir atlikėjų festivalio „Rudens mozaika“ varžytuvės. Dėl geriausiųjų nominacijų ir dėl teisės patekti į baigiamąjį festivalio koncertą „Mes šauniausi!“ tiek aranžuotėmis, tiek kompozitorių specialiai liaudiškiems kolektyvams sukurtais kūriniais varžėsi Šiaulių ir aplinkinių rajonų kapelos, kapelijos ir net bigbendas.
Varžytuvių komisija, sako, buvusi kaip ant adatų - dviem baigiamiesiems koncertams jau atrinkta penkiasdešimt kolektyvų ir atlikėjų, o taip norėjosi visas pasirodžiusias kapelas nominuoti kaip šauniausias ir pakviesti jas visas dalyvauti koncerte.
Tad taip komisija ir nusprendė: už meilę liaudies muzikai nominavo instrumentinę kapelą (vadovas Arūnas Šliauteris), už džiazines improvizacijas - Sauliaus Sondeckio konservatorijos bigbendą (vadovas Egidijus Jankauskas), už išradingą kūrinio interpretaciją - Kuršėnų meno mokyklos birbynių kvintetą (vadovas Eimantas Aušbikavičius), už nuotaiką ir artistiškumą - Radviliškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapelą (vadovė Jūratė Stakvilevičienė), o Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijos liaudies instrumentų orkestrą, vadovaujamą Reginos Vaišnorienės, įvardijo kaip šauniausius muzikantus ir dainininkus.
Taigi dabar, penktadienį 17 valandą ir šeštadienį 13 valandą, baigiamuosiuose festivalio koncertuose „Mes šauniausi!“ visų geros muzikos gerbėjų laukia tikra meno šventė - susitikimas su daugiau kaip penkiasdešimt geriausių mėgėjų meno kolektyvų ir atlikėjų.
Žinovai apie „Rudens mozaiką“
Diana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, fokloro ansamblio „Vaiguva” vadovė: „Rudens mozaikoje“ dalyvauju tiek metų, kiek žinau ją esant - ko gero, nuo 2002-ųjų. Vis dalyvauju su „Vaiguvos“, su tautodailininkų „Marguliu“, kol jam vadovavau, kolektyvais. O tais metais, kai dėl kokių priežasčių negalėjau dalyvauti su savo kolektyvais, tai dalyvauju kaip komisijos narė. Manau - jau trečiąjį kartą. Štai ir šiemet aš komisijoje kapelų pasirodymams vertinti, nes tai nėra man visai svetima - esu kanklininkė.
„Rudens mozaika“ pirmiausia ypatinga tuo, kad čia pristatomi visi meno mėgėjų žanrai ir visi turi galimybę ne tik pasirodyti, o ir sulaukti konstruktyvių įvertinimų, pastabų, todėl yra galimybė jiems pasitempti, tobulėti. Puiku, kad čia dar yra sveikas varžytuvių momentas įvestas, nes jeigu šiaip koncerte ar festivalyje pasirodoma, nėra didelio stimulo stengtis. O norint laimėti nominacijas reikia pasivaržyti: tai visus kiek „sustamantrina“, verčia atsakingiau ruoštis. Tokia mano nuomonė ir kaip kolektyvo vadovės, ir kaip komisijos narės.
Per tiek metų ne tik šiame festivalyje, bet ir kituose pastebėjau, kad šiek tiek folkloro kolektyvų skaičius mažėja, bet tik mokyklinių kolektyvų sąskaita: mokytojai beturi tik po vieną neformalaus ugdymo pamoką per savaitę - tad kada beparuošti. Nors kai kas dar tebedirba iš idėjos ir mokyklose. Kita vertus, vyksta ir natūrali atranka - „Rudens mozaikai“ kolektyvų vadovai stengiasi pristatyti reikiamo pasiruošimo lygio ansamblius. Nors mėgėjų meno kolektyvų ir atlikėjų festivalio „Rudens mozaika“ dar vienas privalumas - čia gali visi norintieji dalyvauti, net jei kiekvienas gali varžytis dėl nominacijų. Tai ne dainų šventė, kur trečiosios kategorijos kolektyvui vargiai ar pavyks sudalyvauti. O čia gali pasirodyti ir ketvirtosios kategorijos, jei toks yra, jei nori. Visi tokią galimybę čia turi“.
Regina Marozienė, Šiaulių konservatorijos mokytoja metodininkė, menotyros mokslų daktarė: „Mėgėjų meno kolektyvų ir atlikėjų festivalyje “Rudens mozaika“ kaip kolektyvo vadovė dar nedalyvavau, o kaip komisijos narė čia jau esu antrus metus iš eilės. Jaučiu pareigą dalyvauti, nes kaip gerai viena kolegė pasakė, kad kai žmogus gauna mokslinį vardą, tai tas „dr.“ išsišifruoja kaip draugas ir žmogus jau turi labai daug visuomeninių pareigų.
Čia esu todėl, kad man įdomu, kas vyksta kultūriniame gyvenime, nes galima ir palyginti, ir padaryti tam tikras išvadas, ir semtis patirties, ir net informacijos tam tikriems moksliniams darbams. Galų gale yra labai džiugu, kad Šiauliuose vyksta toks renginys, sutraukiantis nemažą būrį įvairaus žanro mėgėjų meno kolektyvų. Manau, kad mėgėjų veikla apskritai muzikos srityje yra šiuo metu apmirusi, nes išliko tik tie mėgėjų kolektyvai, kurie turėjo daugiausiai entuziazmo, ir kurių vadovai, dirbantys visuomeniniais pagrindais, negaili tam savo pastangų ir laiko. Manau, kad šitie žmonės nusipelnė mažų mažiausiai visų pagarbos - jų darbo indėlis į Šiaulių ir gal net visos Lietuvos muzikinę kultūrą didžiulis.
Pastaraisiais metais Lietuvos liaudies kultūros centras jau pradėjo organizuoti įvairius festivalius ir ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose, todėl galėčiau sakyti, kad po truputį juda saviveiklos žanras į priekį - vėl atgyja po ilgos pertraukos.
Manyčiau, kad „Rudens mozaikoje“ pristatomi žanrai išsiskiria savo entuziazmu - man smagu žiūrėti, kaip scenoje žmonės, niekieno nevaromi, be jokio atlygio, groja, dainuoja ir tai daro su dideliu džiaugsmu. Ir net, manyčiau, jie tam tikrais atvejais yra pranašesni už tuos profesionalus, kurie akademiškai, dažnai nutaisę nuobodžias publikai neįdomias minas, groja, dainuoja, ir kurių išties kartais būna gėda klausytis“.
