Asta VOLKOVAITĖ

Septynerius metus Londone su vyru Karoliu gyvenanti šiaulietė Rasa Sankauskienė su siaubu prisimena vykusias riaušes. „Didžiulė baldų parduotuvė, esanti už 20 žingsnių nuo mano kavinukės, gyvavusi 140 metų, supleškėjo iki pamatų. Nuolatiniai klientai prarado viską, ką turėjo – išplėštos, suniokotos parduotuvės, sudeginti automobiliai“, - pasakoja Londone padavėja dirbanti šiaulietė.

- Iki tos dienos įvykių Tottenhame, kai policija nušovė juodaodį nusikaltėlį, visuomenėje jokio priešiškumo nesijautė. Bet kai išplito riaušės į kitus rajonus, žmonės visame Londone pradėjo jaustis neramiai. Pradėjo bijoti, kas bus toliau. Pirmadienio dieną Croydone, pietų Londono rajone, kur aš dirbu, pradėjo sklisti gandas, kad riaušės ateina ir į Croydoną. Dar nebuvo 16 valandos vakaro, kai per Facebook ir Twitter pradėjo sklisti informacija, kad kitas bus Croydonas. Po 16 valandos viena po kitos pradėjo užsidarinėti aplinkinės kavinės ir parduotuvės. Croydoną pradėjo supti policija ir ištuštėjo gatvės. Po 10 valandos vakaro pradėjo burtis juodžių gaujos. Tada jau visiems pasidarė labai neramu.

- Pats riaušių katalizatorius – dėl nušauto nusikaltėlio susirinkusi minia, kažkas pradėjo mėtyti butelius į policininkus, akmenis, tie ėmė gintis, tai dar labiau išprovokavo minią ir nuo to viskas prasidėjo. Priežasčių reikia ieškoti ne savaitgalio įvykiuose, bet pastarųjų kelių dešimtmečių valstybės politikoje. Dabartiniai valdžioje esantys konservatoriai riaušininkus laiko paprasčiausiai oportunistiniais plėšikėliais, be jokių didesnių politinių–socialinių siekių. Opoziciniai kairieji kaltina dabartinę vadžią ir jos griežtą taupymo politiką – uždaromi vietinių bendruomenių centrai, jaunimo, meno, sporto mokyklos. Tačiau realios valstybės išlaidų mažinimo politikos dar net nepasimatė. Aš kaltinčiau teisingumo sistemą, kuri ypač atlaidi smulkiems bei vidutiniams nusikaltimams – chuliganizmui, smulkioms vagystėms ir panašiai. Todėl vargingesnėje, labiau į nusikaltimus linkusioje visuomenės dalyje yra įsigalėjusi nebaudžiamumo atmosfera. Ypač tai jaučiama tarp nepilnamečių etninių mažumų.

- Manau, kad visos šios riaušės beprasmiškos, bet manęs nešokiravo, kad tai įvyko Croydone, kur dauguma gyventojų – juodaodžiai emigrantai. Ne kartą per tuos metus teko susidurti, todėl požiūris tikrai nekoks. Bet per pačias riaušes buvau labai išsigandusi, jos tikrai mane sukrėtė. Kilo grėsmė ir mano darbovietei, kavinukei Croydone, kurioje dirbu padavėja.

- Nei manęs, nei mano artimiausių draugų tiesiogiai riaušės nepalietė, bet kaip minėjau, žmonių, su kuriais bendrauju kasdien, kai kurių nuostoliai didžiuliai, prarasti verslai, namai, visas turtas išplėštas arba sunaikintas ugnies. Dauguma vietos lietuvių buvo šokiruoti policijos neveiksnumo, visi klausinėjo vieni kitų, kodėl paprasti žmonės neginami nuo riaušininkų.

- Sunku pasakyti, nes riaušės buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jos atvėrė labai gilias visuomenės žaizdas. Panašu, kad 15 metų vykdyta kairiųjų socialinė politika nepasitvirtino, ir bedugnė tarp dirbančios, pasiturinčios „senosios“ Anglijos ir prastai mokamus darbus dirbančios arba visai nedirbančios multikultūrinės „naujosios“ Anglijos vis platėja. Manau kad etninės skurdžiosios mažumos pajuto savo jėgą, ir tokie įvykiai gali vėl pasikartoti ateityje. Kita vertus, po 2005 metų riaušių Prancūzijoje valdžia ėmėsi atsakingų ir ryžtingų žingsnių.

- Visuomenė labai pasipiktino pareigūnų neveiksnumu. Kai prieš metus vyko studentų protestai dėl aukštojo mokslo reformos, policija negailestingai malšino protestus, nors visų neramumų pasekmės buvo vos daugiau nei keli išdaužti langai. Tuo tarpu dabar, kai dauguma riaušininkų tiesiog ėjo grynų gryniausiai plėšti parduotuvių, policija stovėjo ir nieko nedarė. Policija neturi nei vandens patrankų, kurių naudojimas yra visiškai priimtinas kitoms demokratinėms vakarų šalims, nei nesiruošė naudoti guminių kulkų. Kita vertus, riaušininkai labai aktyviai naudojo visas komunikacijos priemones, socialinius tinklus, buvo labai aktyvūs ir mobilūs. Kur tik atvažiuodavo daugiau policininkų, jie staigiai visi palikdavo tuos rajonus ir gaujomis persikeldavo į kitus.

- Sunku pasakyti, galėtų ar negalėtų. Jei kas būtų prieš mėnesį paklausęs to paties apie Angliją, visi būtų sakę: oi, Anglijoje tai tikrai negalėtų. Tokio lygio riaušės labiau būdingos Afrikos režimams. Galbūt Lietuvoje yra mažiau konfrontacijos tarp turtingesnių ir skurdesnių sluoksnių gyventojų. Be to, žmonės Lietuvoje daugiau socialiai ir ekonomiškai integruoti – dalyvauja rinkimuose ar darbo rinkoje. O Londono riaušininkai dauguma nedirbantys, iš valstybės išmokų gyvenantys. Auga jau trečia imigrantų karta, kurių tik seneliai galbūt dirbo, tėvai niekada nedirbo ar dirbo šešėlinėje ekonomikoje. Jie gauna nemenkas socialines išmokas. Didelė atskyra tarp skurdžių spalvotųjų ir viduriniosios klasės baltųjų anglų, didelė ir ryški riba, kur yra JIE, ir kur esame MES.

 

Riaušės Londone prasidėjo rugpjūčio 6-osios vakarą po to, kai aktyvistai protestuodami reikalavo teisingumo dėl Totename policijos pareigūno nušauto 29-erių metų Marko Dugano.

Riaušės netrukus išplito kituose miestuose: Birmingeme, Liverpulyje, Mančesteryje ir Bristolyje. Apiplėštos šimtai parduotuvių, bankomatų, padegta daug pastatų ir automobilių. Smurto banga neslopo keturias naktis. Žuvo mažiausiai penki žmonės.

Kaltinimai dėl su pastarosiomis riaušėmis susijusių nusikaltimų pateikti apie 1 400 žmonių. Iš viso  sulaikyti tūkstančiai žmonių. Ne vienas Anglijos teismas mėgindamas sumažinti bylų srautą dirbo net sekmadienį.

Didžiosios Britanijos draudikų asociacija skelbė suskaičiavusi, kad per šiuos neramumus sugadinta arba pavogta turto už maždaug 200 milijonų svarų sterlingų (beveik 800 milijonus litų, - aut. past.), neatmetama, kad nuostoliai dar gali didėti.