„Dievinu visuomeninį transportą“, - sakau garsiai ir matau išpūstas kolegų akis.
Tai visiškai natūralu, nes jie nėra matę, kad važiuočiau miesto autobusu. Ir visi žino, kad mėgstu vairuoti. Ir niekas net neįtaria, kad viešąjį transportą ir mane sieja be galo sena meilės istorija.
Kadangi nuo tada, kai tik save prisimenu, tarp manęs ir sostinės, kurioje gyvenau, troleibusų radosi ypatingas ryšys. Kai tik įlipdavau į tą ūsuotą keturratę tridurę mašiną ir įsitaisydavau mamai ant kelių, širdį saldindavo toks kelionės įspūdžių ir nematytų vaizdinių analizės kokteilis, kad jokie ten „multikai“ nenukonkuruodavo. Tiesa, troleibusams aš buvau gana išranki – jeigu būdavo galima rinktis, į kurį lipti, būtinai tempdavau mamą į „dainuojantį troleibusą“. Jei prieš kelias dešimtis metų lankėtės sostinėje, tikrai pamenate, jog troleibusai būdavę tokie senoviniai apvalių formų ir naujieji – kampuoti, blizgantys ir... pradėdami važiuoti skleisdavo tokį į muziką panašų garsą.
Prisipažįstu, tą ypatingą garsą visada stengiuosi išgirsti troleibuse ir dabar, nors tie, kadaise blizgantys ir nuo naujumo išdidūs troleibusai jau seniai važinėja liūdnai apšepę ir laukia savo užtarnauto poilsio mašinų rojuje. O jų vietą užima naujieji žemagrindžiai ir visokie kitokie išmanumo nestokojantys „trūlikai“. Mano mėgstamiausia vieta – priekyje, prie vairuotojo. Jei tik yra laisva vieta, visada įsitaisau būtent ten – ir kelią matau, ir vairuotojo darbą romantizuoju.
Ir svajoju, svajoju...
Spėkite, kokią pirmą žinutę su nuotrauka socialiniame tinkle „Facebook” savo draugams vilniečiams parašiau, kai kiek daugiau nei prieš metus atvykau gyventi į Šiaulius? „Čia autobuso bilietas tooooks pigus!” - ir cituodama rašytoją Andrių Užkalnį dar pridėjau: „Duskit pavidolei.“ Tikrai buvo pavydinčių.
Kelionė autobusu – tai maža ekskursija ne tik po miestą, bet ir po jo žmonių psichologiją. Nėra nieko įdomesnio nei girdėti, kaip žmonės gražiai tarmiškai kalba, ką kalba, stebėti, kaip žiūri vieni į kitus, kiek toli važiuoja, ar užleidžia vietą vyresniems...
O kaip smagu matyti nustebusį vairuotoją, kai įlipusi paklausiu bilietėlio kainos. „O tu ką, nežinai?“ - ir žiūri kaip į ateivę. „Nežinau, tai galit užsiprašyt kiek tik norit“, - juokais baigiu pokalbį ir pasižymėjusi bilietą patogiai įsitaisau. Tas familiarumas... Matyt ne tokia ateive ir laiko, jei kreipiasi „tu“, tai matyt priima už savą, pagalvoju ir pradedu sau įprastą kelioninę meditaciją.
Apima toks palaimingas niekur neskubėjimo jausmas – o ko nervintis ar nerimauti, juk autobuso nepaskubinsiu, tai pasiduodu laiko tėkmei ir važiuoju įsiliejusi į minią. Tik va, važiuoti Šiauliuose nelabai yra kur – vos įsibėgėja autobusas, žiū jau ir miesto pakraštys. Bet kai tai kam nors pasakau, tuoj man visi aiškina, kad tik man, atvykėlei iš sostinės, taip atrodo, kitiems tos kelionės esą prailgsta. Ir labai juokiasi, kai pasakoju istoriją, kaip sugebėjau Šiauliuose pasiklysti – įsėdau ne į tą autobusą, atsidūriau nežinia kur (paskui paaiškėjo, kad pietiniame miesto rajone), o atgal grįžti prireikė nemenkų gelbėjimo pajėgų – nes nei paaiškinti, kur esu, nesugebėjau, nei rasti kelio atgal į tašką A. Mano Žmogus, kuris ir yra didysis mano imigracijos į Šiaulius kaltininkas, niekaip negali suprasti, kad tokio dydžio mieste apskritai įmanoma pasiklysti, nekalbant jau apie tai, kad nepasiklystu kokiame nors Londone. Nors ten pasiklysti praktiškai neįmanoma. Reikia būti visišku kvailiu, kad nesuprastum tobulos (ir laaaabai brangios) jų visuomeninio transporto sistemos. Net ir tobulai nemokant anglų kalbos.
O štai Dubline praverstų ne tik anglų kalbos žinios, bet ir vietinių papročių išmanymas. Tarp Airijos lietuvių sklando juokelis apie lietuvaitį, kuris gerą pusdienį stotelėje laukė autobuso ir niekaip nesuprasdavo, kodėl jie pravažiuoja net nestabtelėję. Paslaptis paprasta – airiai turi įprotį (niekur oficialiai aprašytos šios tvarkos rasti nepavyko) stotelėse autobusą stabdyti. Taip, taip, kaip esame įpratę kelti ranką pamatę jau tuoj istorija tapsiančius „mikriukus“. Taip pat į autobusą įlipę turite turėti monetų, jas sumetę į aparatą prie vairuotojo gausite bilietą ir tik pasikalbėję su vairuotoju apie orą galite įsitaisyti. Jeigu išlipdami nepasakysite vairuotojui „ačiū, viso!“ - nenustebinsite nebent tautiečių.
O apie kelionių metro romantiką galėčiau rašyti be sustojimo. Bet pagailėsiu jūsų laiko ir paliksiu šiuos potyrius jums patiems. Mano įspūdžiai tokie, kad vis dar neišsiimu iš kišenės „Paris visite“ bilieto, kažkur rankinės kampe surasčiau „Dublin LUAS“ bilietėlį... Tad jei kada atsidursite Londono ar Paryžiaus metro – perduokite nuo manęs kuo šilčiausius linkėjimus, įsitaisykite kur patogiai ir stebėkite Gyvenimą. Net nelabai svarbu, kokia kryptimi važiuosite ar kokioje stotelėje turite išlipti, tiesiog mėgaukitės šiuo visuomeninio transporto reiškiniu...
O jei apsiribosite kelione mūsų miesto autobusu, tiesiog nusišypsokite pakeleiviui, padėkokite vairuotojui, nes nieko daugiau džiaugsmingai akimirkai ir nereikia.
Gerų kelionių!
