Artėjant Vėlinėms itin pagyvėja žvakių verslas – puošnūs stikliniai indeliai, raudoni, geltoni, dekoruoti angelais ir kryželiais, o kartais savo dydžiu panašūs į ąsočius ir puodynes verčia pakloti ir įspūdingesnes pinigų sumas. Užtat asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“ kviečia savo artimųjų kapų nepaversti stiklo ir plastmasės sąvartynu ir artimųjų atminimą lapkričio 2-ąją apšviesti viena žvake bei paraginti tai padaryti kitus. Yra ir kitų būdų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Šiaulių naujienoms“ asociacijos „Lapkričio 2-osios draugija“ pirmininkas Valdas Kaminskas sako, kad laidojimo kultūra Lietuvoje yra pakankamai tarši, o šia draugijos organizuojama akcija orientuojamasi į vieną iš taršos objektų – kapinių žvakes.
Kapinių žvakės – tūkstančiai tonų stiklo
Lapkričio 2-ąją savo artimųjų kapus lankysime su glėbiais gėlių ir žvakių. Taip pagerbsime amžinam poilsiui atgulusius artimuosius. Tačiau yra kita šitokių kapų puošmenų pusė – taršioji.
„Reikia pasakyti, kad stiklas yra mažiausiai yranti medžiaga, tai yra, dar paviršinė kapinių tarša. Dar be viso kito kapinėse yra grunto taršos židiniai, tik niekas apie tai nekalba. Bet jeigu kalbame apie stiklą, jo kiekiai yra įspūdingi. Visas tas stiklas, kurį mes nuperkame ir nunešame į kapines, keliauja neišrūšiuotas didžiąja dalimi į sąvartynus. Lietuvoje yra apie 2500 kapinių, o kuriose iš jų rūšiuojama, kur yra rūšiavimo konteineriai, tiesiog ant pirštų suskaičiuosi. Tačiau man atrodo, kad net ir surūšiuotas stiklas vis tiek keliauja į sąvartynus, nes yra išteptas vašku ir, sakykime, niekas jo neapdoroja. Iš viso neteko girdėti, kad būtų tokie apdorojimai ar kažkas tvarkytų būtent tokias stiklo atliekas“, – sako V. Kaminskas.
Pasak jo, galima tik nuspėti iš diskusijų kilusį ekspertinį skaičių, aptartą su Aplinkos apsaugos agentūra – kokiais stiklo kiekiais teršiame gamtą stikliniais indeliais žvakėms. Su agentūra tebesiaiškinama, ar galima nustatyti bent apytikrius kiekius, kiek iš kapinių patenka stiklo į sąvartynus. Iki šiol tokie duomenys nebuvo kaupiami, niekas neseka skaičių, o greičiausiai, pasak V. Kaminsko, būtų galima suskaičiuoti tūkstančius tonų stiklo. Negana to, teršia ir plastmasinėje pakuotėje rusenanti žvakė – juk iš visos tos liepsnelės irgi liks sintetinė atlieka.
Kapinių tarša iškrenta iš mūsų ekologinės regos lauko
Nepaneigsi – kai savas kapas prižiūrėtas, tai ir pačiam žvelgti į šalia apleistąjį su užuojauta drąsiau. Dažnai susirinkę giminės, artimieji, o ir atvykę į tėviškės kapines net tik pasiklausinėjame, kas kaip gyvena, bet žiūrime, kas kaip dar gerbia savo tėvus, brolius, pusbrolius ir t. t. Ypač per Mirusiųjų atminimo dieną. Mažiau žvakių – mažiau pagarbos?
„Mes apeliuojame į žmonių ekologinę savimonę, nors Lietuvoje savaime žmonių ekologinė savimonė yra pakankamai aukšta. Į kapines visi „velka“ žvakių kalnus, vakare uždegamos žvakės, fotografai fotografuoja, tai tampa žavingu reginiu. Viso to reginio kaina yra tonos stiklo, kurios keliauja į sąvartyną ir tiesiog ten liks amžiams“, – sako V. Kaminskas.
Ir apskritai, pasak jo, mūsų laidojimo kultūra yra tarši, tačiau ne tik pas mus. Užtat kitos religijos turi pavyzdinių sprendimų ekologine prasme. „Kai kurios kultūros, religijos, yra labai santūrios laidojimo požiūriu, pavyzdžiui, islamas. Kūną islamas reikalauja žemei atiduoti be jokių karstų – tiesiog jis yra įvyniojamas į drobulę: žemei atiduodamas pats kūnas, o pas mus – lakuoti karstai, ir visa kita sintetika kišama į gruntą. Per metus mes į gruntą sukišame apie 35 tūkst. karstų, kurie yra padengti laku, susideda iš metalo, plastiko, kitos sintetikos“, – apie tai, kaip gruntinių vandenų taršą kelia mūsų laidojimo kultūra kalba V. Kaminskas.
Vakarų Europoje jau seniai pamažu pereinama prie vadinamojo ekologinio laidojimo būdo – yra specialūs kartoniniai karstai, kurie jau antrą-trečią dieną pradeda biodegraduoti. V. Kaminsko teigimu, jau tiesiog suprasta, kad reikia grįžti į XV a. ir kūną atiduoti žemei taip, kaip jį atiduodavo mūsų protėviai.
O ką daryti tiems, kurie nori prisijungti prie ekologinio sąmoningumo? V. Kaminskas sako, kad galima tiesiog nupirkti vieną stacionarią žvakę kapui, tada tereikės viduje keisti tik pačią parafino žvakę kita. „Šitaip daro Punsko lietuviai. Jų kapinėse nerasi smulkių žvakučių, ten stovi didelės vadinamosios puodynės, kur tereikia pakeisti viduje esančią žvakę. Pats žmogus turi nuspręsti – kiek jis galėtų apriboti. Jeigu viename kape palaidoti du ar trys žmonės, nebūtina nešti kiekvienam atskirą indelį. Galbūt vienas indelis visiems trims ar dviem yra pakankamas pagarbos simbolis“, – sako V. Kaminskas.
