Prostitucijos auką vieni traktuoja kaip pagalbos reikalaujantį objektą, kiti – kaip nusikaltėlę. Tačiau neretai pamirštama, kad galbūt ji tuo užsiima ne savo noru ir yra prekybos žmonėmis auka. Todėl norint joms padėti labai svarbu išmanyti aukų elgesio psichologiją, pobūdį, motyvus, atsakomybės suvokimą. Tik tuomet bus užtikrintas pagalbos aukai efektyvumas ir prevencinė veikla.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Jorūnė DAUNORIENĖ

Tikrosios priežastys – neaiškios
Nustatyti, kodėl mergina ar vaikinas tapo prekybos žmonėmis auka ar pradėjo užsiiminėti prostitucija savo noru, nėra taip paprasta. Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros profesoriaus Adolfo Juodraičio teigimu, daug ką lemia individualus faktorius.
„Individualus faktorius yra susijęs su konkrečia asmenybe, jos raidos trikdžiais ir pan. Todėl išsiaiškinti tikrąsias priežastis nelengva. Atrodo, yra dėlionė, bet kai kurie elementai iškrenta ir lieka baltos dėmės“, – Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centre vykusiame seminare „Prekybos žmonėmis atpažinimas: prevencija ir pagalba“ kalbėjo A. Juodraitis.
Jeigu asmuo patiria prievartą, įvertinti priežastinius ryšius tampa dar sunkiau. Tuomet reikia išsiaiškinti, kaip visa tai prasidėjo, ar iš tiesų asmenybė yra pažeidžiama ir kas tą pažeidžiamumą lemia. Visa tai yra priežastiniai ir pasekmių ryšiai, nes juk šiaip sau nieko neatsitinka.
Visada yra vienokios ar kitokios priežastys ir greta tų bendrųjų, kurios galėtų papildyti nukentėjusių portretą, prisideda kiti aspektai. Pavyzdžiui, tam tikram elgesiui įtakos gali turėti baimė, gėda, pyktis, kerštas ir pan. Dėl to sunku ką nors įvertinti ir nuspręsti.

Daug kas priklauso nuo šeimos
Vis dėlto akivaizdu, kad dažniausiai prostitucijos kelią pasirenka arba prekybos žmonėmis aukomis tampa asmenys iš vaikų namų arba asocialių šeimų. Todėl polinkį paklusti kitiems ir nusižengti įstatymams profesorius sieja su ankstyvuoju vaikystės patyrimu.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kur vaikas auga, ką jis mato, kiek jaučiasi saugus. Jeigu vaikas jaučia nesaugų prieraišumą, tada mes formuojame neurotišką asmenybę“, – pabrėžė A. Juodraitis.
Neretai paklausus tėvų, kodėl šie nesirūpina savo atžala, sulaukiama atsakymo, kad vaikas aprengtas, pamaitintas, esą daugiau nieko nebereikia daryti.
Tačiau, specialisto nuomone, patenkinant tik būtinuosius vaikų poreikius, kyla rizika, kad atžala išaugs nepasitikinti savimi ir lengvai paveikiama.
Anot jo, negalima vieną dieną vaiko mylėti, antrą atstumti, trečią bausti: „Skaudusis vaikystės patyrimas niekur nedingsta, priešingai – net vaikui suaugus turi lemiamos įtakos jo pasirinkimams, elgesiui.“

Nenori būti „atsilikėliais“
Niekam ne paslaptis, kad vidutiniškai lietuviai pirmąją seksualinę patirtį patiria sulaukę 13–15 metų, kartais – net 11 m. Kas atsitiko, kur mes skubame ir kodėl?
Profesorius atsako, kad tai galima sieti su seksualine revoliucija. Tapo madinga kuo greičiau susirasti antrąją pusę ir pasigirti praradus nekaltybę. Bendraamžiai tapo autoritetu, nulemiančiu statusą grupėje. Juk niekas nenori atsilikti, tapti atstumtuoju.
Todėl A. Juodraitis kelia klausimą, ar tas skaudusis vaikystės patyrimas vėliau neįgalina lengviau patraukti arba šantažuojant įpainioti į prostitucijos tinklą.
„Kiekvienas turime savo savimonę, savivoką, savigarbą. Klausimas – tik į kurią pusę jis bus nukreiptas. Kaip dėliosis gyvenimo stilius ir kiek jis bus susijęs su nevisavertiškumo jausmu, skaudžiais patyrimais ir aplinkinių įtaka“, – svarstė jis.

Suvilioja pinigai
Tapti potencialia auka galima ir susiviliojus nemenku atlygiu. Visuomenėje vis dar gajus mąstymas, kad prostitucija – tai šaunaus, bravūriško gyvenimo modelis. Naujos pažintys, turtingi vyrai, užsienio kelionės, dovanos, pinigai... Kas gi gali tam atsispirti?
Pasirodo, pinigai gali būti akstinas užsiimti tuo, kas Lietuvoje yra nelegalu. Juk ko gi daugiau iki pilnos laimės trūksta – aišku, kad naujo automobilio ar kailinių.
„Būti turtingam, nereiškia būti laimingam, bet kažkodėl čia tas dėsnis gali galioti. Nuolat girdime, kad su ta pačia žmona gyvenantis, tuo pačiu automobiliu važinėjantis žmogus yra tikras vargšas. O tai veikia mūsų smegenis. Tuomet susimąstome, kad tikrai esame nelaimingi, puolame ieškoti nuotykių, būdų kaip greitai gauti pinigų“, – paaiškina A. Juodraitis.
O jeigu tas žmogus dar yra iš asocialios, rizikos šeimos, jam ta laimė gali tapti kaip idėja fiks, nesvarbu, kokiu būdu pasiekiama.
Jeigu žmogus nežino, kas yra orumas, socialinė ir asmeninė atsakomybė, jis nuolat taiko lyginimo metodą. „Ji graži, šitas protingas, o aš vargšė/bėdžius, todėl man reikia pinigų“, – štai taip mąsto kai kurie jų.

Žavi noras „valdyti“
Keisčiausia, jeigu kai kurių asmenų polinkį į prostituciją galima sieti su troškimu daugiau užsidirbti, tai kodėl tuo užsiima ir legaliai daug užsidirbančios moterys.
„Kartais tai įsivaizduoju kaip savęs realizavimą. Kai moteriai labai smagu matyti aplink ją šliaužiojantį vyrą. Prisipažinkite, kuri iš jūsų nenorite sutraiškyti vyrų į gabalus?“ – retoriškai klausė profesorius.
Specialisto nuomone, tai gali būti ir savotiškas kerštas patriarchalinei visuomenei, primenant, kad ir moterys turi daug galių: „Moteris gera psichologė, pažįsta vyrišką prigimtį, žino, kur baigiasi kiaulė ir prasideda paršas. Labai gražiai manipuliuoja, žaidžia, vaidina ir save realizuoja kaip asmenybę.“
Jis svarsto, kad galbūt silpnoji lytis, pajutusi savo galias, nebeįsivaizduoja savęs kitame vaidmenyje. Nejau ji po to norės dirbti parduotuvėje kasininke?

Bijo viską pradėti iš naujo
Todėl prostitucijos aukoms padėti labai sudėtinga. Viena vertus, jos nebenori dirbti kito darbo arba yra pernelyg įbaugintos ir įtikėjusios, kad jų gyvenimas žlugęs.
„Įsivaizduokite, ką reiškia atsiverti, išsipasakoti, bandyti keistis. Pasąmonėje skaudus patyrimas vis dar yra, tai niekur nedingo“, – pabrėžė A. Juodraitis.
Kartais socialiniai darbuotojai, nevyriausybinių institucijų atstovai nelabai gali padėti, nes žmogus save laiko auka ir nelabai tiki, kad gali kas nors pasikeisti.
Tuomet sunku atskirti, ar tai išmoktas bejėgiškumas, ar bejėgiškumas kaip gynyba: „Auka nenori išsiveržti iš tinklo, atsiverti jai norintiems padėti asmenims. Tai keistokai skamba. Manau, kad čia bejėgiškumas įgauna savotišką manipuliacinį atspalvį. Auka nebežino kaip toliau gyventi, kelią klausimą, kur dirbs, kur eis, kaip ją priims aplinkiniai ir pan.“

Visuomenė smerkia moteris, bet ne vyrus
Šiuo metu Lietuvoje į pagalbos prostitucijos aukoms veiklą įsitraukia ir ją dažniausiai vykdo nevyriausybinės organizacijos. Jos aukoms teikia psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą, informavimo paslaugas, maitinimo, medicinines, aprūpinimo būtiniausiais daiktais, apgyvendinimo krizės atveju, profesinio konsultavimo paslaugas.
Lietuvos organizacijų prevencinės priemonės dažniausiai yra nukreiptos į potencialias aukas arba plačiąją visuomenę. Tačiau pastebėtina, kad viena iš kliūčių, atliekant prevencinį darbą prostitucijos srityje, yra ta, kad nesiorientuojama į sekso paslaugų „klientus“.
„Labai dažnai visa kaltė suverčiama moterims. Praktiškai niekada nekritikuojamas vyras, kuris tomis paslaugomis naudojasi. Juk jeigu nėra pasiūlos, nėra ir paklausos“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
Specialistė pastebi, kad nors vyrai ir moterys turėtų turėti lygias teises, bet realiai taip nėra. Jeigu moteris užsiima prostitucija, tai ji būtinai – „šiukšlė“. Jeigu ji tapo išprievartavimo auka, tai ji pati dėl visko kalta, nes pasipuošė trumpu sijonėliu arba pernelyg gilia iškirpte.
„Neteisinga, kad moteriai taikomi įvairiausi stereotipai, o vyras „nekaltutis“ grįžta namo ir toliau apsimeta puikiu vyru ar tėčiu“, – piktinosi R. Butkevičiūtė.

Retai kreipiasi pagalbos
Moterų informacijos centro projektų vadovė sakė, kad į centrą dailiosios lyties atstovės kreipiasi įvairiausiais klausimais. Tačiau dėl to, kad ji tapo prostitucijos auka, sulaukiama labai mažai skambučių.
Centras turi savo socialinį tinklalapį ir ten dalijasi reportažais, kuriuose parodoma akivaizdi vyrų ir moterų nelygybė. Tuomet moterys juos komentuodamos labiau atsiveria ir pasidalija savo istorijomis, kad buvo diskriminuojamos ir pan. Klausia patarimo, kur kreiptis, kaip problemą spręsti ir t. t.
Pašnekovė pastebi, kad problema tiesiogiai susijusi su lyčių stereotipais visuomenėje. Amžinas klausimas, ką reikia bausti: moterį, kuri užsiima prostitucija, ar vyrą, kuris perka paslaugą, o gal abu.
Todėl R. Butkevičiūtė pataria iš anksto prostitučių nesmerkti, bet paanalizuoti, kodėl jos tai daro. Jeigu moteris tapo prekybos žmonėmis auka, jai reikalinga dar didesnė pagalba, o ne smerkimas.
„Aukoms reikia padėti atsistoti ant kojų. Gaila, kad šiuo metu pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms labiausiai suinteresuotos nevyriausybinės organizacijos. Tuo turėtų labiau rūpintis ir kitos valstybinės organizacijos“, – pabrėžė Moterų informacijos centro projektų vadovė.