2010 m. kūrybinės dirbtuvės, skirtos Šiaulių miesto prisikėlimo aikštei, gal ir nuėjo veltui, ir tapo smagiu kūrybiniu „pasižaidimu“, vis dėlto Tomo S. Butkaus įvadas visai įdomus. Jame pateikiama ne tik Prisikėlimo aikštės istorija, bet akcentuojama priežastis, kodėl miesto širdis seniai nepalaiko stipraus miesto centro pulso. Anot jo, nevaržoma prekybos centrų plėtra numarino komercinę veiklą miesto centre. Dirbtuvėse mąstyta ir apie Tautos laisvės ir nepriklausomybės gynėjų paminklą, kuris įvardijamas kaip sunkiausias uždavinys. Apie jį, regis, miesto valdžios galvose mintis sukasi iki šiol. Bet skulptorius Gintautas Lukošaitis sako, kad toks paminklas verčiau tebūna kitų kartų rankose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Multifunkcinė Prisikėlimo aikštė
„Dabartinėse konkurso sąlygose numatyta, kad iš esmės reikia statyti istorinę aikštės tiesą. Viena iš tokių problemų čia yra vienas koalicijos partnerių konservatorių noras – matyti paminklą, kuris įamžintų kovas ar būtų skirtas kažkokiai tautos didybei. Tai čia man yra didžiausias klaustukas, kaip pavyks tai išspręsti, nes, kaip žinome, visi tie konkursai „ale tautos didybei“ baigiasi labai prastais meniniais rezultatais. Nematau jokios tautos didybės šiai dienai. Ir aš būčiau linkęs tokius tautos paminklus, kurie yra megapaminklai, pastatyti po 50 metų, kai mes išmirsime, ir jeigu kas dar liks, gal tie žmonės tiesiog geriau tai padarys“, – rėžia G. Lukošaitis.
Pasak jo, jau turime Lukiškių aikštės pavyzdį ir matome visišką katastrofą. Žiniasklaidoje mirga antraštės viena po kitos apie konkursą po konkurso, visokias vizijas ir kt. „Tai puikus pavyzdys, kai tokie paminklai niekaip neatsistoja ir neatsistos. O jeigu atsistos, tai bus visiškas šlamštas menine prasme ir bus dar vienas nusivylimas“, – sako G. Lukošaitis.
Skulptorius įsivaizduoja istoriškai atstatytą aikštę. O dar reikės atsisveikinti ir su medžiais – iškirtus juos bus atvertos erdvės, atverta Katedra. Tada mes pamatysime, kokią fantastišką erdvę turime. „Čia nieko šitoje vietoje nereikia kurti, gal bus kiti sprendiniai. Kitas dalykas – į tokią aikštę, kaip centrinę miesto erdvę, pretenduoja visi 106 tūkst. piliečių. Reikia įsivaizduoti, kad ji turi patenkinti visus teisėtus poreikius. Ji turi turėti multifunkcinę paskirtį, kad būtų galima pritaikyti renginiams, veiksmams, akcijoms. Bet tai jau spręs architektai“, – sako skulptorius.
Projektavimo užduotyje būtent ir yra įvardijama multifunkcija. Čia būtina atsižvelgti į sezoniškumą, „įveiklinti vietą“ taip, kad būtų skatinamas ekonominis ir socialinis aikštės ir jos prieigų vystymasis.
„Ką architektai pasiūlys tam konkursui – žiūrėsime. Tai yra tarptautinis konkursas, tad reikia tikėtis, kad atsiras galbūt ne tik lietuvių architektų, gal atsiras kažkas iš užsienio ir, tikėtina, parodys kitokį matymą, kampą“, – viliasi G. Lukošaitis.

Neįsijauskime į vizijas, o tai bus „makalošė“
Taip G. Lukošaitis nerėžė, bet viskas taip ir atrodo pasiklausius skulptoriaus, nevyniojančio žodžio į vatą. Su V. Puronu kalbėjome apie požeminę aikštelę... Ką mano G. Lukošaitis?
„Buvo kalba apie požeminę aikštelę, aš tikrai nematau galimybės ten kišti pinigus, ne toks čia miestas ir nematau šitos transporto problemos. Tai čia galbūt anos valdžios buvo užmojai – į žemę sukišti pinigus...“ – sako G. Lukošaitis.
Jo manymu, Šiauliai per trejus metus (jeigu bus skalsiai ir dorai pinigai panaudoti, o ne išvogti) turėtų turėti kokybiškai kitą vaizdelį. Ir jei naujoji erdvė trauks žmones, tada ir paaiškės ar aikštės sprendimas – geras.
„Taip kad reikia mažiau vizijų. Lietuvoje per daug tų vizijų, tad ir sėdime pelenuose „prisisvaigę“ nesąmonių. Tad šitoje vietoje būsiu „sausas“, – sako jis.
Skulptorius primena, kad visada kūryba gali išlįsti pro adatos skylutę ir padaryti kažkokį ploną, bet drauge labai įspūdingą sprendimą. „Arba būtų galima kažkokią medžiagą panaudoti, kažką tokio padaryti, kas nebus feniksai, lempos, bet bus labai subtiliai, labai pataikyta su mažomis priemonėmis. Teisingai, gražiai padėtas akmenėlis – sužiba, nors neįmantrus“, – teigia G. Lukošaitis.