Kol vieni verkšlena ir bando išvengti privalomosios karo tarnybos, kiti tikslingai nusprendžia eiti šiuo keliu, prisijungia prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų ar renkasi studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Apie tai, kad kariuomenė – tik vyrams, o moterims ten ne vieta sklando daug stereotipų bei nuomonių. Tačiau kartais stereotipai kuriami tam, kad juos laužytų. Apie kariuomenę ir merginos vietą Karo akademijoje pasakoja šiaulietė būsima ketvirtojo kurso studentė Jomantė Petrylaitė. Mokyklos baigimo metais apie kulinarijos studijas užsienyje svajojusi mergina netikėtai išsižadėjo kasdieninių drabužių ir iškeitė juos į karišką uniformą. 
Asmeninio albumo nuotr.

Judita BALTAKYTĖ

Nuo kulinarijos iki karo akademijos
Mokykloje puikiai besimokiusi mergina pasakoja net negalvojusi, kad jos gyvenimas pakryps tokia linkme. Mergina mokėsi socialinės-humanitarinės krypties profilyje, o 10-oje klasėje labai domėjosi politikos mokslais. Jomantė pasakoja vieną dieną nuėjusi į profesinio parengimo kabinetą pasikonsultuoti su ten dirbusia specialiste.
„Žinojau, kad politikos mokslus galėčiau studijuoti Vilniaus universitete, tačiau stojimo balai ten buvo labai aukšti, tad nuėjau pas profesinio rengimo specialistę pasikonsultuoti, kur dar galėčiau mokytis tarptautinių santykių. Ji pasiūlė studijas Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose. Apie šias dvi įstaigas kalbėjo daug, o pokalbio pabaigoje taip tarp kitko ir labai trumpai užsiminė, kad šios specialybės studentus rengia ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (toliau – LKA). Aš labai susidomėjau ir užkibau už šito „užmesto ir iškart ištraukto“ kabliuko. Tai buvo pirmas kartas, kada išgirdau, jog LKA moko ne tik karinių, bet ir civilinių dalykų.“
Mergina šios minties taip lengvai nepaleido – po kurio laiko prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos. Netikėtai susidomėjusi kariniais dalykais niekuomet neapleido ir kito savo pomėgio – kulinarijos.
„Visą gyvenimą labai mėgau gaminti, todėl tuo pačiu metu svarsčiau ir apie kulinarijos studijas užsienyje. Daug mano draugių mokėsi ne Lietuvoje, tad stojimo tvarką puikiai žinojau, su anglų kalba problemų niekada neturėjau, o motyvacinį laišką taip pat jau buvau pasirašiusi.“

Kas paskatino
„LKA man visuomet atrodė tokia nepasiekiama ir tik vyrams skirta vieta. Viena priežasčių, paskatinusių stoti į karo akademiją, – patriotizmas. Aš labai myliu Lietuvą. Nepaisant to, kad nuo pat mažens daug keliaudavau su tėvais, šokiais, muzikos mokykla, Lietuva man visuomet išlikdavo kertinis taškas.
Mokykloje labai domėjausi partizanais. Nuostabiai ir tuo pat metu keistai atrodė tai, kad žmonės paaukojo gyvybes dėl savo šalies. Jei kažkas kažkada paaukojo viską dėl to, kad Lietuva būtų tokia, kokia yra dabar, manau, ir mes turime kažką duoti valstybei, tarsi atsidėkoti ir pratęsti tai, ką anksčiau pradėjo mūsų tėvynainiai“, – pasakoja mergina.
Jomantė sako, kad tik dvyliktoje klasėje apsisprendė stoti į karo akademiją: „Puikiai pamenu, buvo spalio mėnuo. Su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis išvažiavome į bazinius karinius mokymus. Kol kiti dejavo, kaip nori namo, aš stengiausi kuo daugiau išmokti, viskuo domėjausi. Grįžusi iš mokymų supratau, kad kulinarija liks mano hobiu, o politikos mokslai Karo akademijoje bus mano ateitis. Taigi užsibrėžiau tikslą žūtbūt ten įstoti. Intensyviai ruošiausi brandos egzaminams, taip pat pradėjau aktyviau sportuoti. Galiausiai egzaminus išlaikiau labai gerai, papildomas atrankas į Karo akademiją taip pat praėjau. Taip bijojau, kad neįstosiu, o mano stojamasis balas buvo vienas iš aukščiausių tais metais.“

Pirmieji įspūdžiai
Pusantro mėnesio trukę baziniai kursai būsimiems LKA studentams Jomantės visiškai neatbaidė. Mergina pasakoja ten gavusi pagrindinių teorinių ir praktinių žinių, o apie pirmuosius metus akademijoje prisimena su šypsena: „Nė nepastebėjau kaip greitai praėjo pirmieji mokslo metai. Griežta tvarka, laisvo laiko neturėjimas, mokslai… Pamenu, kai buvome pirmakursiai, tarsi kokia žąsiukų banda lakstėme nieko nesuprasdami, nespėdami – juokas ima prisiminus. Mokiausi ir mokausi labai gerai, bet dažnai prisidarydavau bėdų: ne taip pasiklojau lovą, ne taip įėjau į kambarį, ne taip atidaviau pagarbą, batai neblizga, plaukai netinkamai surišti… Pirmas pusmetis būtent toks ir buvo – pasiaiškinimas po pasiaiškinimo.“
Tad kaip ir už ką buvo bausta? „Labiausiai įsiminė nusižengimas pirmame kurse. Yra tokios taisyklės, kad įėjus į kambarį reikia kreiptis į aukščiausią laipsnį turintį asmenį. Aš ėjau pas savo būrio vadą, o įėjusi pamačiau, kad kabinete dar yra kariūnų tarybos pirmininkas, bet tuo metu to nežinojau, o „numanomos“ jo pareigos man užstrigo. Viskas turėjo skambėti taip: „Tamst kariūnų tarybos pirmininke, leiskit kreiptis“, jis sakytų: „Leidžiu“, tada aš sakyčiau: „Tamst, leiskit kreiptis į būrio vadą“, jis sakytų: „Kreipkis“, tada aš sakyčiau: „Tamst būrio vade, leiskit kreiptis“, jis sakytų: „Leidžiu“ ir tada jau galėčiau sakyti, ko atėjau. Įėjusi į kambarį pradėjau mikčioti, pareigos užstrigo, pradėjo imti juokas, todėl atsiprašiusi uždariau duris ir turėjau įeiti iš naujo. Deja, pareigų neatsiminiau, todėl už šį nusižengimą turėjau atlikti bausmę. Man reikėjo sukurti eilėraštį apie šitą situaciją, tada parengti pristatymą apie vadų pareigas, o galiausiai – prirašyti A4 formato lapą iš abiejų pusių su tekstu „Aš daugiau niekada nesumaišysiu kariūnų tarybos pirmininko.“ Dabar prisiminus viskas skamba taip juokingai“, – pasakoja mergina.
Jomantė sako, kad yra tekę atlikti ir neįprastas užduotis: „Kartą savo kursiokėms turėjau vesti plaukų rišimo pratybas, nes per patikrinimą mano plaukai pasirodė išsiplaikstę. Dar kažkada jau visiems kursiokams vedžiau dujokaukių panaudojimo pratybas. Viskas buvo taip: po pratybų išsiploviau dujokaukę ir palikau ją džiovykloje, o vėliau pamiršau pasiimti. Ją radęs būrio vadas kelias dienas vaikščiojo klausinėdamas, kieno ši dujokaukė. Savininkas neatsirado, tad gavome paliepimą koridoriuje išsirikiuoti su savo dujokaukėmis. Spėkite, kas jos pasigedo ir turėjo atlikti bausmę… Tai štai už tokius nusižengimus esame baudžiami, bet jeigu į situaciją žiūri su šypsena, atlikti užduotis nėra sunku, kartais netgi naudinga. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio.“
„

Kuopos, kelt!“
Mergina pasakoja, kad jų dienotvarkė labai įtempta ir tiksli. Studentai keliasi 6 valandą ryto, per 7-8 minutes turi pasikloti lovą, nueiti į tualetą, apsirengti ir išsirikiuoti lauke. Tada visi pradeda mankštą, kuri trunka iki 6.40. Po jos kariūnai prausiasi, rengiasi ir 7.05 išsirikiuoja rytiniam patikrinimui, kurio metu vadai patikrina uniformas, plaukų tvarkingumą, ar blizga batai, ar visi turi pažymėjimus. 7.10 visa kuopa eina pusryčiauti. 7.45 vyksta rytinis skirstymas, kurio metu keliama vėliava, giedamas Lietuvos himnas, teikiamos padėkos, skiriami papeikimai, vyksta iškilmingas žygiavimas. 8.15 studentai eina į paskaitas, kurios trunka iki pietų pertraukos 11.30, o nuo 12.30 tęsiasi toliau. Nuo 16 valandos studentams skiriamas laisvas laikas, kurio metu tvarkomos ekipuotės, galima mokytis, eiti į miestą, sportuoti. Jomantė sako kartais nueinanti pagroti pianinu.
18.30 visi eina vakarieniauti, po to turi laisvo laiko iki 21.25, kada prasideda vakarinis patikrinimas. Jo metu nuleidžiama vėliava, pagal išleidžiamuosius sąrašus sutikrinama, kas yra akademijoje, o kas ne. Po to visi eina praustis ir 22.00 skelbiamas bataliono miegas. Mokytis leidžiama iki vidurnakčio, sesijos metu – iki 2 valandos nakties.

Merginos Karo akademijoje
Jomantė pasakoja, kad merginos čia vertinamos įvairiai: „Kaip ir visur, vieni sutaria su vienais, kiti – su kitais. Aš turiu labai gerų draugų, su kuriais puikiai sutariu. Yra tokių, kurie merginų nemėgsta ir akivaizdžiai tai parodo, tai ypač jautėsi pirmame kurse, tačiau su laiku viskas normalizuojasi.
Merginos akademijoje dažniausiai sudaro 10 proc. visų kariūnų. Mes turime šiokius tokius fizinius palengvinimus: reikia padaryti mažiau atsispaudimų, galime nubėgti atstumą per ilgesnį laiką. Pratybų metu mes neturime jokių palengvinimų, visi lauke esame kariai, ant savęs nešame tą patį 25 – 30 kilogramų svorį. Būna, kad draugai geranoriškai pasisiūlo padėti panešti tau priskirtą daiktą ar dar kažką, bet esame per daug užsispyrusios ir principingos, todėl viską darome ir nešame pačios.“

Būti karininku
„Didžiausias pliusas – užtikrintumas dėl ateities. Kadangi tai yra valstybinė įstaiga, tu visada turi socialines garantijas, atlyginimą nustatytu laiku. Pats darbas yra labai kūrybiškas ir aktyvus, nes tu nuolat bendrauji su žmonėmis, dalijiesi patirtimi, organizuoji pratybų užduotis, sprendimus priiminėji čia ir dabar. Kariuomenė skatina sportuoti, ugdo tavo mąstymą. Kalbant apie trūkumus, tai išskirčiau rotaciją. Kas trejus metus karininkas turi pereiti į kitą dalinį, todėl nuolat keičia gyvenamąją vietą. Taip, tu nuolatos dalijiesi patirtimi, bendrauji su skirtingais žmonėmis, tačiau žiūrint į šią situaciją iš žmogiškosios pusės yra labai sunku, ypač kai esi sukūręs šeimą. Gerai, jeigu tavo antroji pusė sutinka persikelti į kitą miestą, priešingu atveju iškyla sunkumų. Nekalbu apie situaciją, kai šeimoje yra du karininkai“, – vardija karininkų gyvenimo privalumus ir trūkumus mergina.
Karinę praktiką Karo policijoje Vilniuje nusprendusi atlikti Jomantė pasakoja, kad per pastaruosius trejus metus buvo visko – norėjosi viską mesti, buvo pikta pagalvojus, kad tavo draugai po paskaitų veikia tai, ką nori, o tavo diena visuomet yra suplanuota. „Tokiu sunkiu metu tavo ramsčiu tampa draugai. Akademijoje draugai tave supranta, nes patys išgyvena tą patį, o iš kitų visuomet sulauki labai didelio palaikymo, padrąsinimo“, – sako Jomantė.

Privaloma karo tarnyba
„Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi mokėti ginti savo šalį. Ne todėl, kad neva artėja kažkokia tai grėsmė, tiesiog negalima vien imti imti imti, reikia ir kažką duoti. Aišku, tai yra ir savotiška vyriškumo mokykla, o į ją eiti nenori tik „nupopinti mamyčiukai“, bijantys išeiti už savo komforto zonos ribų. Be to, mūsų šaliai reikia plėsti kariuomenę. Lietuvoje batalionai yra neužpildyti, o šauktinių pagalba jų gretos bus šiek tiek papildytos. Džiaugiuosi, kad merginos taip pat gali prisijungti prie savanorių gretų ir taip įrodyti, kad gali ir nori ginti savo šalį“, – apie privalomą karo tarnybą išsako savo nuomonę Jomantė.
Taigi, kariuomenė nėra tik lakstymas su ginklu – ji reikalauja loginio mąstymo, šalto proto bei stipraus psichologinio pasirengimo. Tad kam skirta kariuomenė?
Mergina nedvejodama atsako – visiems. „Seniau kariuomenė buvo siejama su jėga, ginklu, tačiau čia vien jėgos neužtenka – reikia labai daug proto, taip pat mokėti dirbti komandoje, vadovauti, o tai gali daryti tiek merginos, tiek vaikinai, todėl neišskirčiau kam skirta kariuomenė. Stereotipas, kad kariuomenė tik vyrams – laužomas. Jeigu žmogus turi tam tinkamų savybių, visai nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas. Jeigu merginos gali panešti tokią pačią kuprinę, lygiai taip pat taikliai šaudyti, sėkmingai planuoti operacijas, kodėl gi jų negali būti kariuomenėje?“ – retorinį klausimą pokalbio pabaigoje iškelia mergina.

Akimirka iš KASP bazinių karinių mokymų.
Asmeninio albumo nuotr.

Kariūnų Kalėdos.
Asmeninio albumo nuotr.