08-31-2015 30

Didždvario gimnazijos 2015 m. metraštyje „Metų knyga“, kur fiksuojami visų metų gimnazijos renginiai, aktualijos, patirtimi dalijasi mokytojai, įdomių faktų apie matematiką pateikia direktorius Vitalis Balsevičius. Jis primena filosofo I. Kanto mintį, kad kiekviename moksle yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Ir tikrai nepaprieštarausi – matematikos reikia visiems ir visur. Jau nekalbant apie stojimą į universitetą ir nepamirštant to, kad mūsų visuomenė – skaitmeninė... Apie mokslus, matematinį požiūrį ir kalbamės su direktoriumi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

– Kaip pasitinka Didždvario gimnazija Rugsėjo 1-ąją?
– Kiek kitaip – be valgyklos, be virtuvės. Vyksta remontas, kaip visada statybos darbai užsitęsia. Bet dėl to maitinimo problemų nebus.

– O šventė?
– Šventė matyt irgi bus kitokia. Mes 10 val. švenčiame gimnazijoje, tradiciškai keliame vėliavą, giedame giesmę. O 13 val. yra organizuojama miesto šventė. Buvo nutarta, kad ją organizuos mokyklos. Kiekvienais metais – vis kita mokykla.

– Ar buvo nors viena Rugsėjo 1-oji išties įsimintina?
– Žiūrint iš mokytojo ir vadovo pozicijų, vaikai keičiasi, kasmet ateina kitokie. Tai ir Rugsėjo 1-oji visuomet kitokia. Pačią šventę organizuoja ne vien tik mokytojai. Mes pirmokus po Rugsėjo 1-osios vežame į stovyklą – kad susipažintų vienas su kitu, taip pat su taisyklėmis ir tiesiog susibendrautų. Tai stovyklai pradedama ruoštis jau rugpjūčio viduryje. Yra labai daug vaikų, ir jau pabaigusių mokyklą, ir besimokančių, kurie – šios stovyklos vadovai. Visas tas veiksmas, visa ši šventė yra ne vien tik mokytojų reikalas, čia dalyvauja ir mokiniai. Tad pasakyti, kuri šventė ypatingesnė, tikrai negaliu. Visos geros ir visos gražios.

– O kai jūs buvote moksleivis?
– Iš mokinio pozicijos, aš Rugsėjo 1-osios niekada nelaukdavau. Kaip ir savo gimtadienio, nes esu gimęs rugpjūčio 28-ąją ir netrukus po gimtadienio reikėdavo į mokyklą. Po vasaros, kaip ir visiems vaikams, sugrįžti į mokyklą buvo sunku. Bet taip buvo tik pradinėse klasėse. O vėliau tai tapo natūraliu vyksmu.

– Ar turėjote savo mylimiausią mokytoją?
– Kai buvau mokinys, iš tikrųjų buvo tokių mokytojų, kurie buvo autoritetai ir jais išliko iki dabar. Aš esu tiksliukas, man jie buvo fizikos ir matematikos mokytojai. Tai a. a. fizikos mokytojas Kęstutis Peleckis ir matematikos mokytojas Rafaelis Girša, su kuriuo mes dabar dažnai pasišnekame ir ne tik apie matematiką. Tai buvo asmenybės.
Tad tikiuosi, kad ir pas mus gimnazijoje mokytojai yra ne tik savo dalyko specialistai. Mokytojai turi būti pirmiausia žmonės ir asmenybės, nes iš tikrųjų mokykloje mes mokomės būti visuomenės dalimi, mokomės bendrauti vienas su kitu. Ir čia yra didelis mokytojo vaidmuo – kad savo pavyzdžiu, elgesiu ir parodytų, kokie turėtumėme būti žmonės.
Štai smulkmena, bet vaikai į gimnaziją neina apsirengę sportine apranga. Turime uniformas, kurias pirmokai labai entuziastingai užsisakinėja. O mes vieną dieną – penktadienį leidžiame eiti be uniformų, tad moksleiviai apsirengia gražiai ir skoningai. Vien šis, atrodo, visiškai mažas niuansas džiugina.

– Sakėte, kad mokiniai keičiasi. O ar mokymosi turinys keičiasi?
– Keičiasi metodikos, būdai, kaip pritaikyti ir pateikti turinį, kad moksleivis suprastų. O bambama nuo seniausių laikų apie jaunimą... Štai dar atsimenu istorijos vadovėlyje senovės graikų žodžius apie tą patį: kad jaunimas yra ištvirkęs, nesimoko ir nieko nedaro. Lygiai tas pat, atrodo, yra sakoma kiekvienos kartos. Mes galime dejuoti, kad jie nesimoko ir nieko nenori. Bet šiuolaikinėje mokykloje svarbu siekti, kad turinys būtų perteiktas įdomiai ir kad jaunuolį kažkas tikrai sudomintų. Tai čia ir yra asmenybės poreikis. Gaila, kad pas mus tos visos asmenybės po truputį sensta, nes naujų žmonių, jaunimo, kurie nori būti pedagogais, deja, neateina. O dar kai turi būti tikras entuziastas...
Šiaip Lietuvoje veikia labai gera programa „Renkuosi mokyti“. Projektas kviečia vaikinus ir merginas, kurie pabaigę ne pedagogines specialybes, išbandyti save pedagogo darbe. T. y. jiems vyksta mokymai, pasirašoma sutartis ir 2 metus dirbama mokykloje. Tad pas mus irgi dirbo daug tokių ekonomikos, ir matematikos, ir istorijos specialistų, kurie padirbėję pas mus liko pedagogais. Ir rimtais. Pavyzdžiui, Kęstutis Balynas yra Tarptautinio bakalaureato diplomo programos egzaminatorius turbūt vienintelis Lietuvoje.
Žinoma, visi išvažiavo į Vilnių, į platesnius vandenis. Nes Šiauliai, būkime „biedni“, bet teisingi, vis tiek yra tokia provincija. Apžvelgėme, kur įstojo mūsų abiturientai, o tai buvo Vilnius, užsienio universitetai, bet į Šiaulių universitetą, deja, jie nestojo. Žinoma, mes bendradarbiaujame su universitetu. Bet nesurandame to vieno ingrediento, kad jis būtų patrauklus abiturientams. Aišku, tai ne vien tik mūsų problema, bet ir universiteto. Universitetas stengiasi. Bet į tokias specialybes kaip matematika ir fizika tiesiog nestojama.

– Buvote absoliutus dešimtukininkas (penketukininkas)?
– Beveik penketukininkas. Iš geografijos turėjau keturis. Mokiausi 13 vidurinėje mokykloje, kuri dabar yra Gegužių progimnazija. Baigęs įstojau į Vilniaus universitetą, Matematikos fakultetą. 1984 m. jį baigęs atvykau dirbti čia, taip iki šiol ir dirbu.

– Daug mokydavotės?
– Namų darbus padarydavau per pusę valandos. Mokykloje tais laikais tiesiog nebuvo sunku mokytis.

– Kodėl matematika? Juk matematika susijusi ir su muzika...
– Gal kiekvienam savo. Toje pačioje laidoje mokėsi Gytis Paškevičius, jis pasuko į muziką – jo toks kelias. Tais laikais, 1979 m., buvo gūdus sovietmetis, o vaikinai stengėsi įstoti į aukštąją mokyklą, kad nereikėtų tarnauti armijoje. Tada irgi būdavo stojamieji egzaminai. Nebuvo anuomet viso spektro specialybių, kurias galėjai rinktis. Turėjai pasirinkti vieną, tad ir gerai apsvarstydavai, kur esi stipriausias. Bet norėjau išvykti iš Šiaulių. O šiaip niekada neplanavau būti mokytoju. Mano abu tėvai buvo pedagogai, žmonos tėvai – irgi. Viskas susiklostė savaime.

– Ar matematika visiems gali būti nesudėtinga?
– Mano galva, kiekvienas gali perprasti matematiką. Tik turi to norėti. Pasąmoningai labai daug kas priklauso nuo matematikos mokytojo. Viena mokytoja su pradinukais žaidžia, moko skaičiavimo, o pažymių nerašo. Bet įvyksta lūžis, kai reikia pereiti iš ketvirtos į penktą klasę. Tada atsiranda naujų mokytojų. O juk vaikas prieš tai turėjo vieną lyderį, vieną autoritetą. O staiga atsiranda 10 – 12 mokytojų ir kuris iš jų – pats tas didžiausias autoritetas? Ir vaikas pasąmoningai renkasi mokytoją, kuris jam yra draugiškesnis, simpatiškesnis ir pan. Jeigu matematikos mokytojas pasitaikė niurgzlys, tai automatiškai ir blokuojasi noras mokytis, gilintis, nebijoti klausti ir t. t. O kadangi užsiblokavo, atverti sienas yra labai sunku, nors įmanoma. Nereikia bijoti tos matematikos.

– Sakoma, kad matematikai į gyvenimą žvelgia paprasčiau.
– Matematikoje labai aiškiai išreikštas priežastingumo ryšys, nes vienas faktas išeina iš kito pagal tam tikras taisykles, ar ne? Gal matematikai lengviau randa paaiškinimą visam veiksmui, kuris vyksta aplink. Viskas turi savo dėsnius, taisykles, teoremas. Gal dėl to toks požiūris? Bet nepasakyčiau, kad taip yra – kai pradedi skaičiuoti ir galvoti, kartais ir liūdna pasidaro.

– Senas jautis sunkiai mokslą priima. Pritartumėte?
– Aš mokykloje, universitete mokiausi prancūzų kalbos ir prancūzų egzaminą laikiau universitete, tad iš viso 11 metų šios kalbos mokiausi. Ir po to, dirbant gimnazijoje, atsirado kompiuteriai. O viskas ekrane, visos funkcijos buvo anglų kalba. Tuomet ir pradėjau mokytis anglų kalbos. Ir nuo to laiko moku ne tik prancūzų, bet ir anglų. O juk ir Tarptautinio bakalaureato programoje bendraujame anglų kalba (matematikos mokau anglų kalba).
Vadinasi, ne tik nebūna per vėlu, bet ir reikia mokytis visą gyvenimą – juk smegenys greitai gali pasidengti dulkėmis.

 

 
Straipsnių peržiūros
94536280
Į viršų