Gyvenimas rodo, jog geriau nuoširdus kaimynas nei mylimas giminaitis. Nes su kaimynu gyventi tenka kasdien, o su giminėmis dažniau tik per šventes ar, žinoma, laidotuves.
Zita KATKIENĖ
Didelė laimė, kai bėdai ištikus, rūpesčiams užklupus ar net pristigus kruopų, degtukų gali drąsiai belstis į kaimyno duris ir žinoti, kad būsi išklausytas, suprastas ir pamalonintas.
Deja, ne kiekvienas tuo gali pasidžiaugti. Ir ne tik daugiabučiuose, bet ir individualių namų rajonuose, kur kaimynystėje gyvenantys žmonės dažnai vieni kitų net nepažįsta. „Daug geriau, kai nepažįsta, negu tada, kai... artimiausi kaimynai – didžiausi priešai“, - pasakytų ne vienas, kuriam kaimynystė tapo tikra kančia. Deja, posakis, jog geriausias patiekalas pietums – kaimynas, dažnai tampa realybe.
Ir net nesvarbu, kad namas, kurio kaimynai pykstasi it kokiame Seime, paženklintas „Saugios kaimynystės“ ženklu. Dažnas, tiesa, net nebepamena, kaip čia tie užrašai ir atsirado ant daugelio daugiabučių. Vieno namo bendrijos pirmininkė pasakojo, jog reikalavimo jokio daugiabučiui namui, norinčiam turėti „Saugios kaimynystės“ ženklinimą, nebuvę. „Dalijo tuos užrašus visiems, tad kas norėjo, tas ir gavo“, - tvirtina aktyvi visuomenininkė. Tačiau tie, kurie suprato, kad tas užrašas tikrai nieko negarantuoja – nei saugumo, nei kaimynų draugystės ar bendrystės... „Tik namo siena būtų sugadinta“, - šypsosi pirmininkė, atsisakiusi žymėti namą „Saugios kaimynystės“ ženklu.
Gyvenimas parodė, jog „Saugia kaimynyste“ paženklintuose namuose tikrai ne visada saugu. Dviejų vaikų mama įsitikinusi, jog tada, kai viduryje dienos į jos namus brovėsi vagis, kaimynai iš gretimo namo, paženklinto „Saugios kaimynystės“ ženklu, tikrai turėjo įsilaužėlius matyti. Deja, nė vienas kaimynas, nors langai - už kelių metrų, nieko negalėjo pasakyti...
O vėliau net abejojo, ar ta vagystė tikrai buvusi, nes kaimynė, pranešusi policijai apie vagystę, ir konfliktiška, ir nenuspėjama esanti...
Daugiausia žmonės saugumo tikisi iš pačios policijos, kuriai bendradarbiaujant su bendrijų pirmininkais ir būdavo įkuriamos saugios kaimynystės grupės. Tai reiškia, kad name gyvena vieningi ir budrūs kaimynai, kurie ne tik patys, bet ir kitus paragina nelikti abejingus, kai vykdomas pažeidimas, informuoti policiją, kai pastebimas neteisėtas poelgis. Kaimynai tarsi įsipareigoja kovoti su nusikaltimais ir viešosios tvarkos pažeidimais, saugoti vienas kito turtą.
Besistengdami kartais taip įsijaučia, kad policija apie „saugioje kaimynystėje“ gyvenančius žmones sužino net ir tokius dalykus, apie kuriuos paprastai policijai niekas net ir nepranešinėja. Viduryje baltos dienos apiplėšta moteris pašiurpo, kai pats policininkas jai patarė elgtis atsargiau, nes ji yra ... sekama. Policijai pranešama ne tik tai, kad ji dvylikos nesulaukusią dukrą vežė ne ant galinės, bet priekinėje keleivio sėdynėje... Policija žino ir tai, kad mažametė dukrelė automobilyje nebuvo pasodinta į specialią kėdutę. Nors kelio – tik keli kvartalai iki lopšelio-darželio.
Tikrai uolūs „saugios kaimynystės“ kaimynai, ką čia jau ir bepridursi.
„Ji pati – nesugyvenamo būdo“, - aiškina kitoje barikadų pusėje esančios kaimynės, pranešusios policijai ir apie netinkamą dviejų vaikų motinos elgesį, kai po vieno konflikto buvo iškviesta policija... Jos esą net ir vaiko teisių gynėjams pranešusios apie tai, kad konfliktiško būdo kaimynė netinkamai prižiūri savo dukreles...
Akivaizdu, jog tada, kai žmogus skatinamas pranešti apie galimus pažeidimus, jis gyvenimą pradeda stebėti pro didinamąjį stiklą... Ir tiesa, pasirodo, visai ne du vaikus auginančios moters pusėje. Pasirodo, kad ji pati yra labai konfliktiška... Tai ji pati nustūmusi kaimynę nuo laiptų, o po to pati iškvietusi policiją ir apkaltinusi ją. Tai ji pati užgaulioja kiemo vaikus, vadindama dukters draugę „ryža“ ir liepdama vaikui nusidažyti plaukus, kad ryža nebūtų.... „Ji gali ir vyrui spirti į tarpukojį, gali ir įvairius nepadorius ženklus pro langą rodyti“, - pasakoja moteris, įsitikinusi, jog kaimynė priklauso tokiam tipui žmonių, kurie patys muša ir patys rėkia.
„Visas namas ir aplinkiniai namai nuo jos kenčia... mes nebežinome kaip gyventi... tai yra baisu“, - pasakoja moteris apie gyvenimą „saugios kaimynystės“ ženklu pažymėtame name.
Tad kaip gyvenama ten, kur namo bendrija nesiekė saugios kaimynystės statuso? Teisi pirmininkė, atsisakiusi šios iškabos, ne tik sugadinančios namo fasadą, bet, panašu, ir kaimynų santykius. Nes čia svarbiausia ne geri santykiai, bet tai... kas greičiau praneš policijai... kas greičiau informuos kitas tarnybas, kontroliuojančias ir baudžiančias...
Ir jau net nebesvarbu, kas pirmas pradėjo kaimynų karą, kas jame teisesnis, o kas kaltesnis. Svarbiausia tai, kad gyvenimas gali pavirsti košmaru ar net pragaru šioje žemėje, kai kaimynai sukryžiuoja kovos kalavijus ir kautis pasiryžę be atokvėpio. Tada konflikto priežastimi tampa ne tik netinkamas žodis, ne vietoje vaiko numestas saldainio popierėlis, bet ir žvilgsnis. Ir apie saugią kaimynystę tada jau nebegali būti net kalbos...
