Zita KATKIENĖ

„Jie tikrai ne tokie, kad negalėtų patys auginti savo vaikų“, - tikino Simonos Danisevičienės kaimynė, drauge su daugiavaike motina atėjusi į redakciją. Šiaulių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus valdininkams tai – nė motais. Atmesti jau du šeimos prašymai grąžinti dukteris. Tačiau sąlyga lieka: pasikeitus situacijai šeimoje, ir vėl galima kreiptis ir prašyti susigrąžinti dukteris... Kokiais verpetais turėjo suktis Aido ir Simonos Danisevičių gyvenimas, kad dabar, kai gimė penktoji dukrytė, kai vyriausiajai – jau penkiolika ir ji pati beveik tinka į nuotakas, viskas tarsi byra į šipulius. „Jei ne Vaiko teisių apsaugos tarnyba – viskas būtų buvę gerai“, - įsitikinusi mama, nuo kurios skruostų pokalbio metu nedžiūvo ašaros. Vaiko teisių gynėjai tvirtina, jog šios šeimos situacija – ne gerėja, bet blogėja, todėl šiuo metu vaikų grąžinti negalima.

Šiandien 32-ejų metų Simona Danisevičienė net nepamena, kodėl ji nebaigė pagrindinės mokyklos. Drąsučių (Šiaulių raj.) pagrindinėje mokykloje ji baigė tik septynias klases. Keturiolikmetės vienturtės dukters sprendimas paliko randą ir mamos, dirbusios inžiniere-buhaltere, ir tėčio, dirbusio staliumi, širdyse.

Nors mokslai ir nutrūko, tačiau Simonos gyvenimas vietoje nesustojo – septyniolikos ji pagimdė dukrelę Danielę. Šiandien vyriausiajai dukrai – penkiolika. Ji Šiaulių profesinio rengimo centre mokosi siuvėjos amato.

Po septynerių metų gimė antroji dukrelė Vestina, kuriai šiandien  - aštuoneri. Po metų Simona po širdimi vėl pajuto gyvybę ir šį kartą ne vieną – ji laukėsi dvynukų. Tai tapo dingstimi įregistruoti santuoką. Simona ir Aidas Danisevičiai taip ir padarė. Tačiau  džiaugsmas nebuvo toks didelis – sūnelis neišgyveno. Sutuoktiniai augina dukrelę Emitą, kuriai jau septyneri metukai. Penkerių jau sulaukė ir ketvirtoji duktė Adriana.

Praėjusį pavasarį į šeimą vėl atskrido gandrai. Šiandien mažajai Aidai – septyni mėnesiai.

Septynių narių šeimai gyventi tenka dviejų kambarių bendrabučio bute. Nėra čia nei virtuvės, bendras ir tualetas bei dušas.

Pamena moteris, gyveno geriau, kai Zokniuose nuomojo dviejų kambarių butą. Tačiau nutiko taip, kad nebegalėjo susimokėti nuomos mokesčių ir buto šeimininkė, grasino paimti mikrobangų krosnelę, televizorių, kompiuterį ir grąžinti tik tada, kai sumokės mokesčius.

„Tada atėjo draugas su dideliu šunimi, jis pareikalavo, kad manęs nešantažuotų. Tada ir iš Savivaldybės atėjo dėl mokesčių. Paaiškėjo, kad mes gyvename Savivaldybės bute, kuris buvo pernuomojamas“, - pasakoja moteris vingrius socialiai remtinų žmonių gyvenimo vingius, kai vieni gauna socialinį būstą, nors gyvena prabangiuose butuose. Taip gyveno buto nuomotoja.

Kuo baigėsi jos istorija, moteris nežino, tačiau pačiai tuomet su keturiomis dukterimis teko keltis į du bendrabučio kambarėlius, kuriuose šeima ir šiandien gyvena. Mažajai Adrianai tuomet buvo šeši mėnesiai.

Prabėgo penkeri metai. Šeimai jie – ypač sunkūs: ašarų, akivaizdu, daugiau nei džiaugsmo. Ir ašaras braukia ne tik penkių dukterų mama – verkia ir penkios mergaitės, kurioms stinga tėvų meilės, stinga namų šilumos ir jos nori grįžti namo. Tik vyriausioji gali po pamokų namo grįžti, tačiau miegoti turi važiuoti į Vaikų globos namus. Savaitgaliais vaikų parsivesti namo neleidžiama. Tad visoms susirinkti į būrį – labai sunku. Sesutės labai ilgisi ne tik namų, bet ir vienos kitų. 

Nors Simona Danisevičienė nebaigė bendrojo lavinimo mokyklos, neįgijo ir jokios profesijos, tačiau visai be darbo nebūdavusi. Smulkutei moteriai pakaktų veiklos vien penkiomis dukrelėmis rūpintis.

„Kuršėnuose dar gyvenome – dirbau pas ūkininkus. Ir dabar galiu, moku ūkio darbus“, - sako moteris. Be to abi su mama visada prisidurdavo megzdamos. Ir dabar mezga pirštines, kojines, megztinius, kepures – ne tik savo šeimai, bet ir parduoda – litą-kitą užsidirba. „Ir dabar galiu megzti“, - kalba moteris, rodydama siūlų kamuolius, kai „Šiaulių naujienų“ žurnalistai apsilanko jų namuose.

Aidas Danisevičius – stalius dailidė. Šeimos tėvas nusprendžia nebendrauti su žurnalistais, nes mano, kad savo problemas spręs pats. Tačiau akivaizdu, kad ir jam šiandien – ne pats palankiausias metas, nes neteko darbo. Šiuo metu dirba nelegaliai, tad visai be pajamų, tikina, šeima nelikusi. 

Prieš tai dirbo vienoje statybos įmonėje, tekdavo važiuoti ir į komandiruotes Švedijoje, kur praleisdavo po tris-keturis mėnesius.

„Kol krizės nebuvo, mes gerai vertėmės. Būdavo, kad ir po penkis tūkstančius uždirbdavo“, - pamena moteris ir geresnius šeimai laikus nei šiandien.

Problemos prasidėjusios, kai pradėjo kauptis skolos už bendrabutį. Tada ir socialinė darbuotoja pradėjo šeimoje lankytis. Moteris ant jos nepykdavo, nes darbuotoja visada stengėsi padėti – ir drabužėlių, pieno mišinukų mažajai atnešdavo. Trys mokyklą lankančios dukrytės gaudavo nemokama maitinimą mokykloje, paramą mokyklos reikmenims pirkti. Gaudavo ir socialines pašalpas, vaiko pinigus, todėl be valgio, Simona tikina, vaikai niekada nebuvo.

„Man ta diena buvo labai baisi, aš labai verkiau“, - su šypsena Danielė prisimena tą dieną, kai gimė mažoji Aida.

Dar buvo savaitė iki gimdymo, bet dukrelė skubėjo greičiau. Vyro taip pat namie nebuvo. Pajutusi sąrėmius skambino jam, ir Aidas skubėjo grįžti. „Jam ir teko būti pribuvėja“, - pasakoja moteris. „Aš tuo metu laukiau greitosios pagalbos kieme. Kol ji atvažiavo, praėjo beveik pusvalandis. Kai grįžau, sesutė buvo gimusi. Aš taip pradėjau verkti, man taip buvo kažko baisu“, - pasakoja mergaitė, netikėtai išgyvenusi motinystės džiaugsmą, kuris ašarą išspaudžia net ir kietesnėms nei paauglės širdims.

Mama su sesute išvažiavo į ligoninę, ir tėvui teko rūpintis keturiomis dukromis.

Vėliau nutiko taip, kad su penkiomis dukrelėmis teko gyventi vienai mamai. Šeimos galvai pasiūlė važiuoti į komandiruotę Švedijoje ir šis neatsisakė, nes didesnis uždarbis visada vilioja.

Lemtingą birželio 30-ąją Aidas Danisevičius taip pat dirbo Švedijoje.

„Į svečius užsuko draugė, neseniai grįžusi iš Vokietijos, su trejų metukų dukryte. Mes turėjome sidro butelį, tai ir kalbėjomės“, - nieko blogos neįžiūrėjo moteris savo elgesyje. Tačiau tas „nekaltas“ draugių pokalbis prie sidro butelio, akivaizdu, gyvenimą sugadino ilgam.

„Netikėtai į kambarį įėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, prisistačiusi Ivanova, ir policininkas“, - pasakiusi tuos žodžius Simona apsipylė ašaromis. 

Pasakojimą tęsia Danielė, kuri tuo metu, kai namuose apsilankė netikėti svečiai, kaip tik grįžo namo po pamokų Šiaulių profesinio rengimo centre.

„Kieme man vaikai pradėjo rodyti į automobilį ir liepė pažiūrėti, kas ten. Aš pažiūrėjau ir labai nustebau - jame sėdėjo sesutės, o ant automobilio durų buvo užrašyta „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“. Supratau, kad čia kažkas negerai, pradėjau verkti ir bėgte laiptais į ketvirtą aukštą. Mane laiptinėje už rankos čiupo policininkas ir nusitempė į policijos automobilį kaip kokią nusikaltėlę“, - pasakoja paauglė.

Simonai Danisevičienei priekaištai, kuriuos išgirdo iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausiosios specialistės, taip pat buvo nesuprantami. Moteris įsitikinusi, kad ji nebuvo girta, nes juk gėrė dviese tik sidrą. „Ji dar pasakė, kad vaikas guli skuduruose, bet Aida gulėjo vežimėlyje, nes draugė iš Vokietijos žadėjo lovytę padovanoti – kitos nepirkome“, - sako moteris, įsitikinusi, kad ir priekaištas dėl spintelės - be pagrindo. „Mes nesinaudojame bendra virtuve – savo įsirengėme. O spintelė – apsinešusi nuo riebalų, nenusiplauna. Tai pasakė, jog blogai, kad spintelė nešvari. Aš sakau, kad reikia žiūrėti į vidų, ten viskas sutvarkyta“, - aiškina moteris.

Netrukus iš Švedijos grįžo ir vyras. Tėvai neabejojo, kad susigrąžins dukreles. „Aš kasdien jas lankiau. Kai tik pinigų turėjau kelionei, visada važiavau“, - pasakoja moteris.

Danielei ir sesutėms pirmosios naktys valdiškuose namuose buvo labai sunkios. „Mes negalėjome užmigti, verkėme“, - pasakoja paauglė.

Iki dabar jos stengiasi kuo dažniau būti drauge. Aplanko Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose apgyvendintą mažąją sesutę Aidą. Danielė stebisi, kad sesutė visada sloguoja, nors namie nesirgdavusi. Visada į namus ateidavo gydytoja, slaugytoja, nebuvo jokių problemų. Vaiko teisių gynėjų nuomonė kita. Pasak vyriausiosios specialistės Birutės Brazienės, iš gydytojų sulaukė ne vieno pranešimo, kad naujagimė neatnešama į kabinetą apžiūrai, nors yra mažo svorio. 

Tą nelemtą dieną liūdniausia buvo tai, kad sesutes atskyrė – dabar mažosios gyvena kitoje grupėje, o Danielė su Vestina – didesniųjų grupėje.

Dar labiau išsigando mergaitės ir tėvai, kai buvo pasiūlyta jas apgyvendinti Margaritos Ramonienės šeimynoje. „Kodėl iš karto globėja atsirado? Juk mes patys auginsim savo vaikus, mums nereikia globėjų“, - sako moteris, niekaip nenorinti patikėti, kad ši šeimyna – tokie pat globos namai, kuriuose apgyvendinti vaikai gali gyventi namų sąlygomis. Pasikeitus situacijai tėvų namuose, tėvai vaikus gali susigrąžinti. „Mes tikrai jų nenusaviname, tik dar padedame tėvams, kurie nori keisti gyvenimą ir susigrąžinti vaikus“, - teigia ir M. Ramonienė. 

Tačiau atsiimti vaikų iki šiol nesiseka, nors jau praėjo keturi mėnesiai. Jau antrą prašymą Vaiko teisių apsaugos skyriui parašiusi, tačiau ir vėl gavo atsakymą, jog nutarta prašymo netenkinti. „Pasikeitus situacijai šeimoje galite pakartotinai kreiptis dėl vaikų grąžinimo“, - teigiama rašte.

Tačiau Simona Danisevičienė nežino, kaip tą situaciją pakeisti, kai reikalaujama jai... įsidarbinti. „Aš užsiregistravau Darbo biržoje, bet darbo niekas man nesiūlo. Ir kur vaikus padėsiu, kai atsiimsiu, jei dirbsiu“, - stebisi moteris. Nesupranta ji ir kito reikalavimo: pristatyti medikų pažymą, ar nebuvusi įskaitoje dėl alkoholizmo. „Man gydytoja parašė, kad tokių problemų neturiu ir neturėjau, bet jiems reikia, kad parašytų, jog įskaitoje nesu“, - aiškina moteris.

„Galėsite grįžti kitą dieną, bet ta kita diena kaip neateina, taip neateina“, - su ašaromis akyse pasakoja ir vyriausioji Danielė, nes jaučiasi apgaudinėjama auklėtojos. Nes mergaitėms taip sakoma, o tiesos niekas ir nežino. Todėl ir baiminasi, kad Vaikų globos namuose gali tekti dar ilgai gyventi.

„Mes sakėme, kad kelsimės gyventi į Kuršėnus, į babos namą. Ten yra trys kambariai, bet vis tiek vaikų neatiduoda“, - netramdo ašarų moteris, įsitikinusi, kad gali su vyru rūpintis savo vaikais.

Į Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį ši šeima patekusi 2009 metų pabaigoje, kai gavo pranešimą dėl iškeldinimo iš užimamos patalpos. Pasak skyriaus vyriausiosios specialistės Birutės Brazienės, iki šiol šis sprendimas neįgyvendintas, tačiau paskutinis terminas - 2011 metų lapkričio 10-oji, sukėlė nerimą ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams.

„Mes atvykdavome į šią šeimą, kai gaudavome kaimynų pranešimus apie tai, kad namuose girtaujama, bet dažniausiai pranešimai pasiekdavo vakare arba savaitgalį. Birželio 30 dieną taip pat gautas kaimynų skundas ir jis pasitvirtino“, - sako valdininkė, pasak kurios, tą dieną gausios šeimos mamai buvo nustatytas 2,6 promilės girtumas.

„Mes negalėjome palikti namuose kūdikio, nes mama buvo neblaivi, o vaikas gulėjo vežimėlyje, sąlygos - šiaip sau“, - kalba vaiko teisių gynėja ir paaiškina, jog tuo metu, kai iš šeimos turi būti paimamas nors vienas vaikas, kuriam nesaugu tuo metu šeimoje gyventi, paimami visi šeimoje augantys vaikai. 

Šiuo metu, valdininkės manymu, sąlygos šioje šeimoje – ne gerėja, bet blogėja. Šeima netenka pastogės, neteko legalaus darbo ir šeimos galva.

Išgirdusi, jog šeima turi galimybę įsikurti trijų kambarių nuosavame name, B. Brazienė patikino, jog žodžiu pasakyti apie gyvenimo pokyčius nepakanka. Anot jos, kai šeima įsikurs naujoje vietoje,  apie tai informuos Šiaulių rajono vaiko teisių apsaugos tarnybą, kurios darbuotojai ir patikrins gyvenimo sąlygas. Jei sąlygos bus tinkamos, jei tėvas turės darbą, o mama neturės problemų dėl alkoholio, ką turi patvirtinti medikų pažyma, vaikai bus sugrąžinti...

„Mūsų tikslas vaikus sugrąžinti į šeimą, o ne laikyti juos valdiškoje įstaigoje“, - teigia vaiko teisių apsaugos specialistė, patikinusi, jog vaikams nustatyta laikinoji globa, kurios prireikia pablogėjus sąlygoms tėvų namuose.

Vaikai iš namų paimami ne dėl buitinių sąlygų. Šiuose namuose yra du kompiuteriai, televizorius, nestinga drabužių. Dabar, kai vaikai išvežti iš namų, tėvai nupirko naujus baldus, naują lovytę kūdikiui. Tačiau ir į tokius namus vaikų sugrąžinti negalima, nes dėl skolų iš gyvenamosios vietos  šeima iškeldinama teismo sprendimu.

Tad pirmiausia tėvai turi pasirūpinti nauja pastoge.

Dažniausiai, pasak Šiaulių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos Jolantos Žukauskienės, laikina globa nustatoma vaikams, kurių tėvai įrašomi į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Tai šeimos, kuriose smurtaujama, girtaujama, kai tėvai netenka laisvės ar sveikatos, o vaikais pasirūpinti nėra kam. Tad gali būti ir taip, kad vaikai paimami iš pasiturinčiai gyvenančios šeimos, jei paaiškėja, kad ten – smurtaujama. Ir taip yra buvę. Tačiau daug vaikų gyvena šeimose, nors ten sąlygos labai kuklios. Bet vaikai prižiūrėti, jais rūpinamasi, juose nestinga šilumos ir meilės. 

Pernai laikinoji globa nustatyta 73 vaikams. Visiems jiems skirta valstybės pašalpa. Daugiausia vaikų – net 33, apgyvendinti šeimose. Klystkeliais pasukusių tėvų vaikus dažniausiai paima auginti ir auklėti seneliai, kiti artimi giminaičiai.

Tačiau jei jų nėra – vaikai apgyvendinami šeimynose, kur pernai pateko du vaikai, kūdikių namuose, kuriuose apgyvendinta 14 kūdikių, bei vaikų globos įstaigose, kur pastogė pernai suteikta net 24 vaikams.

Šiais metais iki spalio mėnesio tėvų globos neteko 45 vaikai. Visiems jiems nustatyta laikinoji globa. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai pastebėjo katastrofiškai augantį tėvų globos netenkančių vaikų skaičių. Štai 2008 metais tik 32 vaikams nustatyta laikinoji globa. Po metų tokių vaikų buvo 43. Pernai metų šuolis pribloškė - skaičius padvigubėjo iki 73-jų. Nesitikima, kad iki metų pabaigos neatsiras nė vieno vaiko, kurį teks išvežti iš namų, tačiau, pasak vaiko teisių gynėjos, svarbu tikėtis, kad daugiau nei pernai – nebus. 

Tėvus šis įvykis visada sukrečia. Esama ir tokių, kurie greitai vaikus pamiršta ir jų net neaplanko valdiškuose namuose. Tačiau dažnas, bent jau pradžioje, stengiasi keisti gyvenimo būdą ir susigrąžina vaikus. 2010 metais tėvai susigrąžino 11 vaikų, kuriems buvo nustatyta laikinoji globa valdiškose institucijose. Viena šeima vaiką susigrąžino teismo keliu, nes gimdytojams buvo apribota tėvų valdžia.

Šiais metais tėvai jau susigrąžino trylika vaikų. Dar du vaikus iš valdiškų globos įstaigų „prisiteisė“ motinos valdžios netekusios moterys.

Deja, laikinai globai perduotų vaikų daug daugiau, nei sugrįžusių į tėvų namus. Vaiko teisių gynėja tikina, jog niekas vaikų nenori nei nusavinti, nei atimti. Jos teigimu, vaikams stengiamasi padėti. Taip pat ir tėvams. Kol jie, patekę į bėdą: netekę pastogės, įklimpę į alkoholio liūną, ieško išeities, vaikais laikinai pasirūpina valstybė. Kad tai, kas laikina, netaptų amžina, turi pasirūpinti patys tėvai.