Zita KATKIENĖ
Tai, kad mirštama eilėje pas gydytojus – nieko nestebinanti nūdiena. Šeimos gydytojai žino ne vieną tokį atvejį, nes tai jie siunčia žmogų specialisto: neurologo, endokrinologo, urologo, kardiologo, infektologo konsultacijai, kurios laukti tenka ne mėnesį ir ne du.
Patys įvairių specialybių gydytojai pasakoja kitokius nutikimus – jie įsitikinę, kad gąsdinti, jog numirs, kol eilės sulauks – beprasmiška, nes tie, kuriems tikrai sunku, priimami pas gydytojus skubos tvarka, guldomi į ligoninę. Mirštantieji į eiles tikrai nerašomi. Ir gąsdinti čia nėra ko. Juolab, kad „gyvoje“ eilėje stovėti tikrai nereikia: telefonas, internetas – tai vis galimybės registruotis pas gydytoją net neišėjus ir namų. Ir laukti tris mėnesius juk reikia ne poliklinikos koridoriuje, o gyvenant... įprastą savo gyvenimą.
Ne visi sulaukia savo eilės ir tada, kai įsiregistruoja darbo paieškai. Kiek žmogus gali laukti, kol jam bus pasiūlytas darbas. Laukiant, kol bus pradedama mokėti bedarbio pašalpa, pusmetis praeina. O darbo, žiūrėk, niekas ir nepasiūlo. Arba pasiūlo tokį, koks žmogui netinka, nepatinka arba net nepajėgia dirbti, nes sveikata neleidžia. Ir vėl kaltinti nėra ką – tik patį save, nes iš registracijos darbo paieškai eilės braukiamas kiekvienas, kuris ilgai laukto darbo ėmė ir atsisakė. Ne žmogus šiandien, o darbo paieškos organizatorius ar darbdavys geriausiai žino, ko žmogui reikia, ką jis gali dirbti ir ko negali. Tik bado akcija pavyko vienam šiauliečiui suminkštinti darbo paieškos organizatorių širdis – jam leista dar kartą išsitirti sveikatą ir gauti medikų patvirtinimą, jog jis tikrai negali dirbti sunkaus darbo.
Šiandien žmogus, išsprūdęs iš ilgai trukusios darbo paieškos eilės, vėl sugrįžta į eiles pas gydytojus, kuriose šiandien stumdosi ir kūdikiai, ir darbingo amžiaus žmonės, ir seneliai.
Buvo laikas, kai žmonės stovėjo eilėse prie žirnelių, rankšluosčių, net lėkščių. Eilės nuvingiuodavo toli už parduotuvės ribų, kai į batų parduotuvę atveždavo... „sezoninių“ batų. Be eilės nenusipirkdavo žmonės nei mėsos, nei egzotinių vaisių: bananų, apelsinų, mandarinų...
Kas šiandien turėtų kantrybės stovėti 2-3 valandas dėl kilogramo bananų ar kilogramo faršo, nes daugiau taip pat nebuvo galima vienam žmogui parduoti... Sunku patikėti, kad be talonų – nei rankšluosčių, nei baldų nebuvo. Reikėjo gauti ne tik taloną, bet ir laukti eilės, kada į sandėlį atkeliaus baldų siunta.
Mes jau nesuprantame ano meto žmonių rūpesčių. O jiems turbūt ir akys ant kaktos išliptų sužinojus, jog ateis laikas, kai žmonės tris mėnesius lauks eilės pas gydytojus, pusę metų lauks-nesulauks darbo.
Juk toje pačioje poliklinikoje, kur dirbo terapeutai ir pediatrai, dirbo ir kitų specialybių gydytojai. Tą pačią dieną žmogus, išėjęs iš apylinkės terapeuto kabineto, galėjo užsukti ir pas endokrinologą, jei jau žmogui įtariamas cukrinis diabetas, tą pačią dieną ir pas kardiologą galėjo patekti. Anų metų kardiologai žino, kad eilių net nebuvo – širdies ligos buvo retenybė. Šiandien širdies liga įveikia net ir galingiausiuosius, kuriems, atrodo, nieko netrūksta – net ir sveikatos. Laukti eilėje pas kardiologą – 32 dienos. Realu, jog dažnas sergantysis, gavęs taloną pas gydytoją po mėnesio ar net trijų, gali užsisakyti... salę gedulo namuose ir „keturnedėliui“ mišias. Artimiesiems bus mažiau rūpesčių.
Prieš du–tris dešimtmečius kalbos apie eilę darbo paieškai būtų ir... širdies infarktą įvariusios. Tada darbo tikrai niekas nebrangino – nepatiko, ir eina į kitą gatvės pusę, kur veikia kitas fabrikas – žmogui darbo visada atsiras. Šiandien nėra ne tik darbo – sumažintos pensijos, apkapotos socialinės pašalpos, skursta ne tik tas žmogus, kuris neturi, bet ir tas, kuris turi darbo...
Vieni skursta dėl to, kad... serga. Dėl traumos ar ligos netekęs sveikatos žmogus ne tik nebegali dirbti, bet ir įsukamas į nesibaigiančias eiles gydymo įstaigose: eilėje iki šeimos gydytojo, mėnuo ar trys iki specialisto durų, dar pusmetis – iki neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos kabineto. Ir vėl – iš pradžių, dėl pažymos, dėl kompensuojamųjų vaistų recepto... Kas susirgo lėtine liga, jaučiasi it užburtame eilių labirinte, nes vienos eilės dar nesulaukęs žmogus jau turi registruotis į kitą. Ir skursti. Nes jis jau neįperka net pačių pigiausių produktų, kurių šiandien pasirinkimas parduotuvių lentynose neribojamas jokių eilių...
Kitam, netekusiam darbo ir patekusiam į nesibaigiančią darbo paieškos eilę, sušlubuoja sveikata: nuo nemigos iki depresijos – vienas žingsnis, nuo galvos skausmo iki migrenos – taip pat. O kiek dar graužaties ir nerimo vien dėl to, kad žmogus neteko darbo? Sveikatos specialistai sako, jog visos ligos – nuo nervų, tad ir susirgti bedarbio eilėje galima pačiomis įvairiausiomis ligomis, tada kelias į skurdžių gretas – pats tiesiausias.
Taip veikia skurdinimo mechanizmas. Veikia neužsikirsdamas, negesdamas, kasdien patepamas nesąžiningų verslininkų, slepiančių mokesčius, valstybės pareigūnų ir tarnautojų, besidalinančių premijas, lengvatas, komandiruotes... Ir tiksės dar, it laikrodis tiksės, nes dėl to, kad serga, ir dėl to, kad neturi darbo, šiandien juk kaltas... pats žmogus. Ir niekas kitas daugiau.
