Prieš savaitę visoje šalyje praėjo rinkimai į vietines tarybas bei į merus. Šiauliai – bene vienintelis miestas, kuriame į antrą etapą išėjo du nepriklausomi kandidatai, iškelti rinkimų komitetų. Kaip jums gerai žinoma – tai Artūras Visockas ir Seimo narys Valerijus Simulik. Jų surinktų balsų pirmame ture skirtumas labai simbolinis – beveik 500 balsų daugiau surinko A. Visockas.

Antanas KAČINSKAS
Šių dviejų politikų išėjimas į antrąjį turą, manau, pagaliau išsklaidys piktavalių skleidžiamus gandus apie daug metų „Šiaulių naujienų“ organizuojamų populiariausių šiauliečių rinkimus, kadangi jie abu buvo ne kartą išrinkti populiariausiais šiauliečiais. V. Simulik į jų sąrašus patenka beveik kiekvienais metais, todėl gal pagaliau baigsis kvailos pavyduolių ir visiškų – dažniausiai politinių nevykėlių – kalbos, kad populiariausi šiauliečiai renkami neskaičiuojant jūsų, gerbiamieji šiauliečiai, balsų, bet kažkieno kabinete, kur neva padiktuojamas šis sąrašas.
Miestą 4 metus valdę socialdemokratai akivaizdžiai prarado savo pozicijas. Vietoj turėtų praėjusiuose rinkimuose 10 vietų Taryboje (o prisijungus buvusiems soclibams – net 13 vietų) šiemet jie gavo vos 6 vietas, o dabartinis meras J. Sartauskas beviltiškai pralaimėjo ir liko trečias.
Analizuojant rinkimų rezultatus akivaizdu, kad dalis rinkėjų, kurie balsavo už Socialdemokratų partiją (tokių buvo 6440) – net 1129 iš jų nebalsavo už socialdemokratų kandidatą į merus Justiną Sartauską, t. y. net apie 20 proc. visų socialdemokratų rinkėjų. Toks rinkėjų nuosprendis akivaizdžiai parodo, kad socialdemokratai išsirinko aiškiai ne tą kandidatą į merus, kuriuo tikėjo miesto gyventojai. Be to, akivaizdu, kad jei iš šios partijos su savo didžiuliu būriu pasekėjų nebūtų pasitraukęs Seimo narys V. Simulik, tai socialdemokratai būtų gavę ne mažiau balsų kaip per praėjusius rinkimus. O jei jų kandidatu į merus būtų buvęs Valerijus Simulik, labai tikėtina, kad jis būtų išrinktas miesto meru jau pirmajame ture.
Akivaizdu, kad mūsų miesto socialdemokratams ir jų lyderiui Seimo nariui Edvardui Žakariui seniai laikas persitvarkyti ir permąstyti savo vertybes bei darbus, kadangi tai vienas prasčiausių rinkimų rezultatų tarp didžiųjų miestų lyginant su praėjusiais rinkimais Lietuvoje. Deja, socialdemokratų Šiaulių skyrius pasirinko visiškai priešingą kelią, nei diktuoja laikmetis ir tikisi rinkėjai. Į Tarybos narių sąrašą šį kartą pateko ne tik E. Žakario sūnus, bet ir žmona. Akivaizdu, kad dalyvauti politikoje niekam nėra uždrausta, bet toks šeimyninis klanas kvepia atsilikusių šalių diktatūrų, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos, tradicijomis, kai mirdamas diktatorius perduoda savo krėslą bei valdžią savo įpėdiniui – sūnui. Tokios tradicijos perduoti valdžią iš kartos į kartą būdingos ir privačiame versle, kur gana dažnai šią tradiciją lydi dar didesnė sėkmė.
Bet miesto valdymas ne uždaroji akcinė bendrovė, ko akivaizdžiai nesupranta mūsų miesto socialdemokratai ir kiti, nes tokių tandemų politikoje yra ir daugiau. Kad ir buvę šiauliečiai tėvas ir sūnus Mazuroniai, kurie vienu metu abu buvo Seimo nariai ir priklausė tai pačiai partijai, bet vėliau iš paksistų triukšmingai pasitraukė. Nenustebtume, kad bendrapartiečiai kada nors nuspręstų patraukti ir Žakario šeimyną, bet, deja, pasitraukus eilei partijos senbuvių ir Seimo nariui V. Simulik, šioje partijoje faktiškai nėra jokių ryškesnių asmenybių.
Kiti mero rinkimų rezultatai per daug nenustebino. Net Andriaus Šedžiaus, praėjusiuose rinkimuose nepatekusio į Tarybą, šį kartą vedama Lietuvos liaudies partija gavo 2 mandatus, bet jis mero rinkimuose liko gan garbingoje 4 vietoje. Tuo tarpu nuolat save reklamuojanti kaip Lietuvos daugiabučių renovacijos motina tvarkietė Daiva Matonienė, kad ir dalydama miestiečiams šalikus, liko tik penkta. Visišką fiasko patyrė vienos iš pagrindinių partijų atstovas konservatorius, kapinių priežiūrą kuruojantis Tomas Petreikis, kuris liko tik šeštas. Akivaizdu, kad šio jauno politiko „klientai“ iš K. Donelaičio gatvės, Ginkūnų bei kitų amžino poilsio vietų jam nepadėjo. Taip pat ir amžinąjį atilsį šiauliečių artimieji nebuvo linkę labai palaikyti šio politiko. Tikėtina, kad T. Petreikiui pakeitus darbo sritį jis surinktų gal ir daugiau balsų, bet, deja, ne šį kartą. Dabartinė vicemerė Danguolė Martinkienė užėmė tik apgailėtiną 8 vietą. Na, o buvęs „Šiaulių naujienų“ žurnalistas Mykolas Deikus, kaip ir buvo tikėtasi, liko paskutinis šiuose rinkimuose surinkęs tik šiek tiek daugiau kaip 500 balsų.

Kas gi taps meru kitą sekmadienį?
Viešoje erdvėje pasigirsta įvairių samprotavimų dėl abiejų kandidatų, kurie yra analizuojami vardijant jų privalumus, trūkumus, nes žmonės reiškia skirtingas nuomones. Tai yra normalu, bet šiuo atveju labai svarbu, ką būsimieji merai ruošiasi nuveikti ir kas jų mintis bei idėjas įgyvendins. Žinoma, „Šiaulių naujienoms“ smagu, kad jų kažkada pastebėtas A. Visockas, tapęs politiku, apie kurį ir jo įvairias iniciatyvas nuolat rašė dienraštis, tapo lyderiu maratone siekdamas mero kėdės.
Bet jo įvairūs veiksmai bei pasisakymai pastaruoju metu gerokai glumina. Mieste viešai kalbama, kad jau kitą rytą po rinkimų jo adjutantas, buvęs konservatorius, skulptorius Gintautas Lukošaitis laksto po įvairias partijas bandydamas gauti jų palaikymą antrajame mero rinkimų ture. Tai netiesiogiai pripažino duodamas interviu prieš keletą dienų „Šiaulių naujienų“ dienraščiui ir pats A. Visockas.
Toks elgesys labai stebina ir daugiau negu glumina. Kam nepriklausomam kandidatui reikalinga partijų, kurias jis nuolat kritikavo ir keikė bei skundė įvairiausioms šalies institucijoms, įskaitant prokuratūrą, parama? Ar nepriklausomo kandidato tokia parama nepaskandins jo populistinių kalbų ir pažadų liūne? Juk už šią paramą A. Visockui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, teks atidirbti partijoms. Ar tos paramos A. Visockas, ir būdamas nepriklausomu meru, prašys vykdydamas mero pareigas?
Akivaizdu, kad tokiu atveju nė nekvepia nepriklausomu ir savarankišku meru ir gerais darbais. Jau dabar A. Visockas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai užsimena, kad vienas meras nieko negali nuveikti, kad jis gali būti tik sraigtelis.
Dar labiau šokiruoja tas faktas, kad duodamas interviu dienraščiui A. Visockas viešai prisipažino, kad ruošiasi administracijos direktoriumi siūlyti jauną socialdemokratą Domą Griškevičių, kuriam neva prieš kiek laiko net davė žodį. Nesiimant nagrinėti jauno Seimo nario socialdemokrato A. Mockaus protežė politiko D. Griškevičiaus veiklos, kuri viešai apskritai šiauliečiams nėra žinoma, būtina pastebėti, kad tokie teiginiai akivaizdžiai patvirtina, jog A. Visockas visiškai neturi jokios komandos, nes į pagrindinį ūkinį postą, kuris turėtų įgyvendinti mero idėjas, planuoja pasodinti socialdemokratą D. Griškevičių.
Juk akivaizdu, kad pagrindinė kasdieninė veikla yra sutelkta administracijos direktoriaus rankose, ir turbūt būtų visiškai normalu, jog šis socialdemokratas pirmiausia vykdytų savo partijos programą ir priesakus nei jį į vadovus pasiūliusio mero. Kaip šios Socialdemokratų partijos darbą įvertino rinkėjai, jau aišku, nes jie prarado faktiškai pusę vietų Taryboje ir mero kėdę. O save nepriklausomu vadinantis A. Visockas nori vėl prastumti miesto ūkiniam gyvenimui vadovauti socialdemokratą. Tai būtų akivaizdi rinkėjų išdavystė.
Jau dabar žmonės netiesiogiai klausia, ar A. Visockas nėra dvigubas partijų agentas. Tokias mintis taip pat sustiprina ir tai, kad prieš keletą dienų premjeras A. Butkevičius, analizuodamas socialdemokratų pasirodymą vietiniuose rinkimuose, viešai pareiškė, kad Socialdemokratų partijos skyriai didžiuosiuose miestuose prastai pasirodė per rinkimus ir jų laukia permainos, o tarp šių skyrių jis įvardijo Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Bet visiškai kažkodėl nepaminėjo Šiaulių, nors mūsų mieste jų pasirodymas katastrofiškas, nes, kaip minėta, jie prarado ne tik pusę vietų Taryboje, mero, bet ir administracijos direktoriaus kėdę.
Tai galbūt gerbiamam premjerui jau žinoma, kad nepriklausomai nuo nesėkmės rinkimuose nepriklausomas kandidatas A. Visockas į administracijos direktoriaus kėdę vėl pasodins socialdemokratą, tad tai nėra iš piršto laužta sąmokslo teorija, nes tokie planai ir dviveidystė kelia šiurpą.
Jei A. Visockas įgyvendins šiuos sumanymus, akivaizdu, kad ateityje rinkėjai nebetikės nepriklausomais save pristatančiais kandidatais taip pat, kaip dabar nebetiki ir partijomis, nes akivaizdu, kad abu likę kandidatai į merus be savo asmeninių savybių patraukė rinkėjus ir tuo, jog jie neįtakojami jokių partijų. Bet pasirodo, kad ne visi kandidatai ir ne visada.
Be to, dar nepamiršta yra istorija apie tai, jog A. Visockas prieš rinkimus neva mėgino patekti į Konservatorių partijos sąrašą bandydamas taip tapti jų kandidatu į merus, bet nesulaukė palaikymo. Jei tai tiesa, tai dabar keldamas į administracijos direktorius socialdemokratą A. Visockas parodytų, kad jam visiškai nesvarbios jokių partijų ideologijos ir jų planai, taip pat pažadai bei konkrečiai nuveikti darbai mūsų miestui, o svarbu tik pareigos ir mero „lenciūgas“ ant kaklo, už kurio jį, kaip namų augintinį, tampys jį parėmusios partijos, į kurias nori užsiropšti šis smulkų fotografijos verslą turintis asmuo.
Gerbiamieji rinkėjai, nepamirškite, kad meras tiesiogiai daryti įtaką ūkiniam miesto gyvenimui ir įgyvendinti savo pažadus gali būtent tik per administracijos direktorių, nes būtent mero teikimu taryba skiria administracijos direktorių. Jei taryba nepaskirtų mero teikto asmens administracijos direktoriumi savo teikimu, jį gali paskirti ir pats meras – tiesa, laikinai. Bet tas laikinumas gali tęstis ilgus metus. Todėl įvairūs pasvaičiojimai, kad meras neturi galių, kad yra priklausomas nuo tarybos daugumos ir pan., yra tik neišmanėlių arba apsimetėlių skleidžiama ideologija.
Aš manau, kad visi prisimenate, kaip prieš keletą prezidento kadencijų vienas iš Lietuvos prezidentų vis dejuodavo, kad negali daryti įtakos Vyriausybei, Seimui, įvairiems ūkiniams klausimams ir pan. Tuo tarpu atėjus dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei mes jau antrą kadenciją matome didžiulę jos įtaką tiek sprendžiant bet kokius ūkinius klausimus, tiek teikiant įstatymų pataisas, tiek skiriant ir atleidžiant įvairius aukšto rango pareigūnus, nuo kurių priklauso mūsų visų gyvenimas. Todėl akivaizdu, kad problema Lietuvoje buvo ne prezidento galių stoka, o asmenybės problema.
Panaši situacija yra ir su mero galiomis. Žmogus, kuris atėjo dirbti, o ne pliurpti ir kirpti juostelių salono ir dviejų kabinetų biuro atidaryme, tikrai ras daugybę teisėtų būdų, diplomatinių bei politinių priemonių įgyvendinti savo planus bei priversti dirbti tuos žmones, kurie jie daug metų nenori dirbti ir dirba priešingai visų šiauliečių tikslams. Todėl, bent mano nuomone, nors gerbiamą A. Visocką aš laikiau vienu iš realiausių kandidatų į merus (ir reikia pripažinti, kad mano prognozės apie pirmas tris vietas pirmame mero rinkimų ture visiškai pasiteisino), bet toks A. Visocko požiūris akivaizdžiai nuvylė. Jis net viešai pasakoja ir didžiuojasi, kad nevaikščiojo iš buto į butą, nebuvo nė viename name ir pan. Akivaizdu, kad nebendravimas su žmonėmis ir kalbos, kad jis gerai mokėsi mokykloje prieš 30 ar daugiau metų, o mokykloje nebuvo paskutinis ir tai neva sudarys galimybes būti geru meru, verčia tiek graudžiai verkti, tiek juoktis. Galbūt tai nebrandaus politiko neapgalvoti, spontaniški pasisakymai ir galbūt gerbiamas A. Visockas, tapęs meru, elgsis kitaip, nei kalba šiuo metu, ir pateisins visų pasitikėjimą, ko jam nuoširdžiai ir linkime, bet vis dėlto mero rinkimų antrojo turo išvakarėse tokie įvairūs pasvarstymai bei pokalbiai kelia didžiulį nerimą dėl šio asmens gebėjimų dirbti miesto meru ir jo teiginių apie nepriklausomybę.
Apie šį gerbiamo A. Visocko elgesį ir jo pasisakymus rašau gana skaudančia širdimi, kadangi laikau jį doru, sąžiningu ir aktyviu žmogumi. Be to, jam pasitikėjimą išreiškė ir daugiausiai šiauliečių. Galbūt gerbiamą Artūrą jau dabar supa padlaižiai, kurie giria bet kokius jo poelgius bei kalbas, ir jis paprasčiausiai negirdi ar nesupranta, ką apie jo dabartinius pasisakymus ir veiksmus mano kiti šiauliečiai. Norisi nuoširdžiai tikėti, kad Artūras, perskaitęs šį komentarą, apmąstys savo pasisakymus, elgesį ir būsimus veiksmus, ir jei taps meru, dorai ir sąžiningai tarnaus ne partijoms, kurios jį palaikė ir palaikys ateityje, o kiekvienam šiauliečiui, kuris tiek balsavo už jį, tiek prieš jį ar apskritai nedalyvavo rinkimuose. Juk būtent tokio mero tikisi visi. O daugiau nei pusė šiauliečių išvis neatėjo į rinkimus būtent todėl, kad jau absoliučiai netiki nei jokiomis partijomis, nei vienu nepriklausomu kandidatu. Todėl tiek gerbiamas Artūras, tiek Valerijus turi puikią progą parodyti, kad ne visi žmonės yra šunsnukiai, kad ne visi politikai yra biurokratai, apsnūdę bei negabūs tinginiai, keikūnai ar elementarūs vagys, atėję prie lovio tik kuo daugiau prisiplėšti.
Nuo jūsų, gerbiamieji kandidatai, priklauso daugelio šiauliečių ne tik gyvenimas, bet ir pasaulėžiūros pakeitimas, kad vis dėlto yra žmonių, kurie nori ateiti į valdžią ne tarnauti partijoms, bet tarnauti žmonėms.
V. Simulik galimybės tapti miesto meru yra labai panašios, kaip ir gerbiamo A. Visocko. Jis taip pat turi nemažai kritikų, bet yra žymiai labiau patyręs politikas ir ūkininkas, kadangi net ir būdamas Seimo nariu gebėdavo spręsti įvairius miesto ūkinius klausimus tarpininkaudamas įvairiose ministerijose bei žinybose, kurios finansuodavo įvairius miesto projektus.
Be to, V. Simulik turi didelę ir patyrusią komandą, o ypač reikšmingas šio politiko bagažas – tai didžiulis ir ilgametis pažinčių ratas bei žinojimas, kokiais valdžios koridoriais ir kada reikia vaikščioti. Nereikia pamiršti, kad toks lobizmas net labiausiai išsivysčiusiose ir pirmaujančiose pasaulio valstybėse yra įprastas ir būtinas, nes daug klausimų sprendžiama atsižvelgiant į asmeninius ryšius, mero charizmą, gebėjimą bendrauti, galų gale – į tų pačių aukštų valdininkų bei politikų tarpusavio pasitikėjimą vienas kitu.
Labai įdomu, kaip elgsis šiuose rinkimuose miesto partijos, t. y. kurį kandidatą ruošiasi palaikyti. Visuotinai žinoma, kad A. Visocko dėl jo tiesaus ir atviro požiūrio bei kritikos beveik visos partijos akivaizdžiai nemėgo, laikė jį išsišokėliu, atsiskyrėliu, todėl jei dabar šios partijos nuspręstų paremti būtent A. Visocką, būtų akivaizdu, kad jos kaip velnias kryžiaus bijo V. Simulik tapimo meru.
Bent man abejonių nekyla, kad V. Simulik turi didžiulę kompetenciją bei žinių vadovauti miestui bei tuo pačiu atskleisti įvairius nešvarius buvusios valdžios darbelius. Todėl jei jie palaikys A. Visocką, kurio patys taip nemėgsta ir keikia, tai tik patvirtins mano teoriją, kad jie nenori prileisti V. Simulik prie mero posto iš baimės ir iš neapykantos jo populiarumui.
Be to, akivaizdu, kad jie mano, kad A. Visockas daug kur nesusigaudys ir juo bus galima manipuliuoti, ypač kai gerbiamas Artūras siūlo vieną iš socialdemokratų sąrašo lyderių D. Griškevičių pasodinti į administracijos vadovo krėslą. Akivaizdu, kad tokiu atveju A. Visockas neturės jokios galimybės daryti įtakos savivaldybės administracijai, jos skyrių darbui ir bus tik butaforinis meras, kokį jau ne vieną turėjome, nes paskirtą administracijos direktorių gali atleisti tik tarybos dauguma.
Gerbiamas Artūras, mano manymu, yra neabejotinai sąžiningas ir nestandartinis žmogus, bet to neužtenka vadovauti miestui ir pagerinti visų šiauliečių gyvenimą – reikia žinoti ką, kaip, kada ir kokiu instrumentu bei kokių žmonių pagalba tai reikia įgyvendinti. Deja, jokių idėjų mes kol kas negirdėjome.
Tai linkime abiem kandidatams sėkmės, bet balsuodami prisiminkite, ką ir kaip renkate, kad netektų vėliau gailėtis, kai kauniečiai išsirinko V. Šustauską meru ar Seimo nariai išsirinko A. Valinską parlamento pirmininku. Nei vienu, nei kitu atveju kokybiško darbo nebuvo. Žinoma, nebent dideliu pasiekimu laikytume laikinai Seime uždraustą alkoholio kavinėje vartojimą.