
Kovo 11-ąją sukaks 25 metai, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė vieną svarbiausių dokumentų – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Mažai valstybei verčiant naują ir švarų istorijos puslapį šis dokumentas reiškė ne tik naują pradžią, bet ir begalę didelių darbų. Ne visus įvykdėme šimtu procentų. Bet turime kuo didžiuotis. Šiandien, atrodo, mūsų širdyse tikėjimo Lietuva širdyse dar maža. Dažniau liūdime, piktinamės, nei džiaugiamės savo laisve. Laisve plačiąją prasme: ta, kurioje yra vietos atsakomybei ir ryžtui dirbti ne tik sau, bet ir vardan tėvynės, savo žmonių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Su Donatu Morkūnu, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signataru, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos katedros politikos mokslų dėstytoju, kalbame apie 25 metų Lietuvos laisvės kelią.
– Prieš 25 metus pasirašėte vieną svarbiausių Lietuvos istorijoje dokumentų. Ką ryškiausiai prisimenate?
– Sunku išskirti, kas atmintyje išliko ryškiausia. Tai buvo visiškai kitokia epocha, kitas gyvenimo bei istorijos vyksmo supratimas. Nežinojome, kaip šis vyksmas baigsis. Bet kad tai yra istorija – buvo aišku.
Tai buvo išsipildymas tų lūkesčių ir svajų, kuriomis gyveno mūsų tėvai, seneliai, bei atitaisymas tų skriaudų, kurias jie patyrė. Dauguma tautos ryžtingai, valingai, atsidavusi, nesverdama ir neskaičiuodama rizikų, nuostolių, kaštų naštos, ryžosi tą daryti. Ir darė.
Kas vyko prieš 1990 m. kovo 11-ąją Vidurio ir Rytų Europoje, t. y. kiek buvo panašių bandymų ir kuo viskas baigėsi? Tankais ir krauju. Kiek po 1990 m. kovo 11-osios buvo bandymų tapti savarankiškomis, laisvomis tautomis? Kuo viskas baigėsi? Čečėnija, Moldova, Gruzija, Ukraina, – čia viskas baigėsi ne visai taip, kaip norėta ir tikėtasi. Ir mes nežinojome, kaip viskas susiklostys, bet mums pavyko.
– Lietuvai šis dokumentas padėjo lengviau nueiti į laisvę?
– Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo pagrindinis gynybinis bokštas. Buvo bandymų jį nugriauti – tai ir blokada, ir Sausio 13-osios tiesioginis bandymas griauti, ir panašiai. Natūralu, kad buvo įvairių manevrų. Šis dokumentas – tautos valios išraiška. Kodėl pasisekė? Čia yra šimto labai palankių, stebuklingai susiklosčiusių mums faktorių suma.
Kad ir tarptautinis pozicijos palaikymas, Vakarų santykiai su to meto Sovietų Sąjunga – M. Gorbačiovu (jis irgi buvo įsipareigojęs Vakarams). Pagaliau B. Jelcino figūros egzistavimas. Susiklosčiusios aplinkybės leido „mažu krauju“ išeiti iš tokios istorinės epochos. Nemažai nuveikėme – inicijavome Sovietų Sąjungos griūtį, buvome šios griūties flagmanas. Atitinkamai tuo metu prisiėmėme didžiausią naštą ir riziką. „Fronto“ linijoje mes buvome pirmose pozicijose. Pavyzdžiui, mūsų broliai latviai ar estai pasirinko nuosaikesnį kelią ir paskelbė pereinamąjį laikotarpį į nepriklausomybę. Tad forpostas buvo Lietuva. Mūsų tvirta, ryžtinga elgsena kėlė Vakarų valstybių politikos vykdymui geopolitine prasme nepatogumų, kadangi ši buvo orientuota į Sovietų Sąjungos nušėtoninimą, pakeitimą, paskatinimą demokratizacijos procesų. Mes gi iškart ėmėmės kurti nepriklausomybę.
Istorija paliudija: mes suvaidinome tokį vaidmenį, kuris buvo teisingas. Nežinome, kaip būtų buvę kitu atveju. O tas kelias davė rezultatą, kurį pasiekti ir prieš 1990 m., ir po 1990 m. kitoms valstybėms sekasi prastai.
– Daugelis nusivylusių laisve pamėgo įkyrų šūksnį „Ar tokios Lietuvos norėjome!“
– O kokios Lietuvos norėjome? Amerikoniškos, angliškos, norvegiškos? O kas ją turi padaryti – norvegai, anglai, amerikonai? Mes ją turime daryti. Tautos visuomet dirbo pačios. Kalbant apie britų sukurtą gyvenimą, jų konstitucinės reformos, tautos santykių su valdžia aiškinimasis prasidėjo jau XIII a. Didžioji Britanijos revoliucija, kuri išlaisvino rinkos jėgas (tai, ką mes vadiname kapitalizmu), įvyko XVII a. Jie kūrė laisvų individų visuomenę, steigė rinkos santykius, augino kapitalus, verslus ir atitinkamai įstatymiškai reguliavo tarpusavio santykius daugiau nei 350 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija įvyko XVIII a. pab. Prancūzai 5 kartus savo „laisvę, lygybę, brolybę“ buvo praradę, tiek pat kartų už ją kovėsi ir pasiekė. Jie darė savo visuomenę prakaitu, krauju ir tarpusavio santykių aiškinimusi. Ir kūrė tokią Vakarų civilizuotą visuomenę, kuri mums yra pavyzdinė.
Natūralu, kad pas mus nėra gerai ir ne viskas yra taip, kaip norisi. Žinok tu, žmogau, kaip tą padaryti. Bepigu kritikuoti atgaline data, bet kai pačiam reikia priimti, kad ir gyvenimiškus sprendimus – tai nėra paprasta. Tas pats yra su tauta ir visuomene. Taip kad mes ne viską sukūrėme, ką norėjome. Bet mes labai daug padarėme ir kai ką – labai sėkmingai. O ko nepadarėme – tai ne dėl to, kad kažkokie „kenkėjai“, „savanaudžiai“, „priešai“ ėmėsi sąmoningų veiksmų, bet dėl to, kad tiesiog nemokėta, nesugebėta. 25-erių metų Lietuva – jauna panelė. Pagalvokime apie save 25 metų – kokie būdami tokio amžiaus esame, ko siekiame ir kaip mokomės? O Lietuva yra visa tauta – milijonai žmonių, kuriems reikia sugebėti sutarti ir padaryti. Ir išmanyti reikia dar daugiau – tai visos nacijos pasirinkimai, kuriuose sprendžiame, kaip ir ką efektyviai daryti ir kas tai turi daryti.
– Ką padarėme?
– Lietuva yra unikali. Mums reikėjo padaryti (kaip jokiai nacijai pasaulyje jokiu laiku) tris esminius lūžius pertvarkant savo šalies gyvenimą. Ir viską – tuo pačiu metu. Pirma, tapti nepriklausomais ir sukurti savo valstybę. Antra, pertvarkyti iš esmės savo ekonominius santykius ir iš planinės sovietinės ekonomikos sukurti laisvąją rinką, tai, ką darė revoliucijomis britai ir prancūzai. Trečia, sukurti tokią politinę sistemą, kad ji būtų ne tik efektyvi, bet ir žmogaus paisytų – saugotų jo orumą. Nes tik demokratijoje šie dalykai įmanomi.
– Kaip mums pasisekė?
– Nepriklausomybė – šimtaprocentinė pergalė. Niekada Lietuva nebuvo tokia laisva ir saugi, kaip dabar. Turime garantijas ir galimybes, kurias mums teikia Europos Sąjunga, NATO blokas. Tai yra mūsų gyvenimui nepamainomi dalykai. Ir 1990 m. mes juk neplanavome, kad taip greitai tapsime šitų galingiausių, turtingiausių, civilizuočiausių valstybių klubo nariais. Dabartis parodė, kas būtų su mumis, jeigu nepriklausytume šioms organizacijoms. Nenoriu net atsakyti į šį klausimą. Juk gyvename tokioje vėjų pagairėje, šalia tokių didelių ir sunkiai prognozuojamų nacijų. Tad šveicariško stiliaus savarankiška nepriklausomybė mums nelabai įmanoma.
Kitas dalykas, kaip mes patys kaip tauta sprendžiame, kaip integruotis į ES, kokią kurti ją. Ar mes perduodame jai daugiau įgaliojimų – tai mūsų valia apsispręsti, tuo ir skiriasi ši sąjunga nuo ankstesnės. Kiekvieno balsas ES yra labai svarus, sprendimai svarbiausiais klausimais priimami vieningai. Viena valstybė blokuoja tam tikrą klausimą, to ir paisoma – to visiškai nebuvo Sovietų Sąjungoje, nėra ir dabar pažiūrėjus į Rytų pusę. Savarankiška Ukraina nori gyventi kitaip, bet kažkodėl kita valstybė nepripažįsta šios teisės ir organizuoja tokius veiksmus, kurie ją alina katastrofiškai.
– O laisvosios rinkos ekonomika?
– Čia pasiekta 50 proc. tikslo. Paradoksalus dalykas – pas mus čia atrodo tiek daug kalbama apie laisvąją rinką. O aš sakau, kad mes jos turime tik 50 proc. Mes pasirinkome nevaldomo laisvumo, superliberalizmo kelią. Superlaisva rinka surijo pati save. Esame įkalinti monopolizuotoje rinkoje. Monopolijos nėra laisvoji rinka. Aukščiausiais lygiais kalbama apie oligarchinę Lietuvą, o tai aukščiausias monopolijų lygmuo. Tai kur ta laisvoji rinka – kaip jaučiasi smulkusis verslas ar šiek tiek ūgtelėjęs link vidutinio? Visur juos laužia, spaudžia būtent didieji monopolistai. Tai apie kokią laisvą rinką galime kalbėti dabar? Manau, kad laisvoji rinka apskritai yra propagandinis mitas. Ji visada yra reguliuojama – tik arba valstybės, arba stambiųjų kapitalų. Jeigu rinkos nereguliuoja valstybė, tai ją labai sėkmingai „sureguliuoja“ rinkos gigantai. Valstybės vaidmens reikia būtent tam, kad rinka būtų laisva.
– Demokratizacija ir žmogaus orumas.
– Liūdna, bet galiu pasakyti, kad tik 20-30 proc. padarėme to, ko tikėjomės. Kartais sakau, kad laisvoje Lietuvoje gyvena nelaisvi žmonės. Giluminė viso to priežastis – tas trijų užduočių prakeiksmas. Kai reikia tuo pačiu metu vos ne fronto linijoje kautis už tautos ir valstybės nepriklausomybę ir tuo pačiu metu reikia kurti nuomonių pliuralizmą – kiekvieno žmogaus teisę turėti savo nuomonę ir kelią, matyti, siūlyti... Kokie fronto sąlygomis gali būti pliuralizmai, kitamintiškumai.
Demokratiniai pertvarkymai buvo visiškai patraukti į antrą planą. Pagrindinis dėmesys buvo nepriklausomybės kūrimui ir ekonomikai. Ir staiga turime tokią padėtį, kad su žmonių orumu yra didelės bėdos. Mes turime tris Lietuvas (apie tai žiniasklaidoje labai dažnai šnekama). Pirmoji Lietuva – Vilnius, Kaunas, Lietuva – protingoji ir turtingoji Lietuva. Yra antroji Lietuva – periferija ir tie patys Šiauliai. Ir dar yra trečioji Lietuva – tie, kurie dėl sunkumų gyventi gimtinėje išvažiavo. Dar vienas epitetas – tylioji Lietuva. Jeigu mums yra negerai, kur tos pastangos, kova, protestai įvairiais pavidalais. Tai galima padaryti per įvairias sąjungas, pilietinę veiklą, organizacijas, reikalavimus, peticijas ir ką tik nori. Jei tai nepadeda, tai tuomet mitingais, demonstracijomis, streikais, piketais. Kur jie?
Paradoksas: mes netapome laisvi. Tie, kurie tapo laisvi, sugeba daryti gyvenimą, bet tik daugiau sau. O kiti netapo laisvi, nes jie nežino, nemoka, nesugeba imtis veiksmo ir laukia, kad kažkas juos laisvus padarys. Antai tikimės išsirinkti gerą valdžią. Geros valdžios išsirinkti neįmanoma, ją gera galima padaryti tiktai spaudžiant tarprinkiminiu laikotarpiu. Bet mes – tylioji Lietuva, nes niekas jos nespaudžia. Kažkas Lietuvos valdžią spaudžia, bet tik kas turi galių, pinigų, kas turi viešąją erdvę savo rankose. Tuos ji girdi, jų ir paiso – pirmosios Lietuvos interesų.
– Kaip man, tokiam silpnam, periferiniam piliečiui, imtis spaudimo?
– Tai yra darbas – atpažinti savo interesus ir išmokti juos ginti. Jeigu nueisite į Savivaldybę su klausimu, atsitrenksite į sieną. Kas jūs tokia, kad jūsų klausytų. Bet kas po to? Po to numojate ranka – „na, šitoje valstybėje gyventi negalima“. O ką tu padarei? Užkliuvai už pirmo kelmo, tai ieškokis instrumentų, partnerių ir drauge išraukite tą kelmą. Įsigykite pjūklą, kastuvą, kirvį – išraukite jį. Tam yra organizacijos, asociacijos. Nėra tinkančių – kurk savo, bet tai nėra geras kelias.
Geriausia nueiti jau į esančias ir padaryti jas geras. Kodėl jos neatlieka savo vaidmens? Todėl, kad esame įsitikinę, kad ten dirba savanaudžiai, ir patys į jas neiname. O kažkodėl popiežius Pranciškus sako, kad politika yra meilės išraiška. Pasakykite tai kam nors Lietuvoje. Politika – vienintelis kelias, per kurį visi gali pareikšti ir ginti savus interesus, tiesas, vertybes. Bet reikia ten eiti, kad tave išgirstų.
Vieno tavo balso neužteks – eik į klubus, asociacijas, politines partijas ir keisk jas, daryk jas girdinčias žmonių poreikius. Dabar jos uždaros. Pasakykite, kiek kartų partijų atstovų ėmėsi klausti žmonių, kaip reikėtų pasielgti svarbiu miestui ar Lietuvai klausimu? Kiek jų pabandė įrodyti, įtikinti žmones, kiek ieškojo pritarimo, kurios partijos daro sociologinius tyrimus? Joms nereikia visuomenės! Žmonės, prisiklausę pažadų, ateina į rinkimus tikėdamiesi, kad galima išrinkti gerą valdžią. O minėto spaudimo su klausimu „tu ką žadėjai ir ką dabar darai“ turi klausti ne vienas žmogus, o visa organizacija. Tuomet politikas išgirs.
– Tai kas ta mūsų laisvė?
– Laisvė – tai atsakomybė, pareiga daryti gyvenimą, o ne daryti bet ką. Jeigu darai gyvenimą, tu dirbi, galvoji, aiškiniesi, mokaisi, veiki. Eikvoji savo laiką, pinigus, kartais net karjerą. 1990 m. sąjūdžio metu mes patys darėme Valstybę, tuo pačiu ir savo darbus dirbdami, duonai užsidirbdami. Šiaulių pedagoginiame institute baigėsi paskaitos – skubėjome ne prie televizoriaus, ne namo, o prie projektų, renginių, ŠPI Statutą ir reformą patys parengėme – tai darė universiteto žmonės, Sąjūdžio grupė. Ir mus girdėjo, labai gerai girdėjo.
Tad reikia ir studijuoti, mokytis, skaityti, tartis. Dabar mes esame vartotojai, norintys viską nusipirkti. Tikime, jei turėsime pinigų, tai viską turėsime. Gali samdyti kažką, kad tavo kiemą sutvarkytų, bet gal ir pats, susitaręs su bendruomene, gali imtis tvarkos. Galų gale gali miestą kreipti tam tikra linkme, siūlyti sprendimus. Viską reikia daryti pačiam. Mūsų gyvenimas yra Aplinka ir aš aplinkoje: aš kieme, aš mieste, aš Lietuvoje, aš ES. Ir aš galiu keisti šią aplinką.
– Kokios mintys mus turėtų lydėti Kovo 11-ąją?
– Mes esame daug pasiekę. Žvelgdamas į kitas šalis, kurios bandė siekti demokratijos, padaryti ekonominius pertvarkymus, sakau, kad pasiekėme labai daug. Juk po 1990 m. 25 metus gyveno ir Ukraina, ir Užkaukazės valstybės, ir Vidurinės Azijos valstybės. Lyginant su jomis, mes esame jau visai kitoks kraštas. Ukraina, Moldova, Gruzija dar 1990 m., ekonominio lygmens nepasiekė. O mūsų BVP sėkmingai kyla: mes jau artėjame link 75 proc. ES šalių BVP vidurkio. Mes išaugome. Linkiu tikėti, kad galima toliau tobulėti, kad galime sparčiau gerinti ne kai kurių, o visų lietuvių gyvenimą. Linkiu sveikatos. O kitką mes galime pasidaryti patys.
Svarbiausia – meilė, ir artimam žmogui, ir visų žmonių atžvilgiu, tautai, tėviškei, Tėvynei, šventumui. Meilė yra vertybių ir įsipareigojimų vedlys. Be abejo, linkiu drąsos. Keista, bet jau reikia linkėti taikos – gaila, kad priėjome prie tokio laikotarpio, kad ir taika tampa rūpesčiu. Mes galime pasiekti visus tikslus, reikia tik laiko.

D. Morkūnas: „Laisvė – tai atsakomybė, pareiga daryti gyvenimą, o ne daryti bet ką. Jeigu darai gyvenimą, tu dirbi, galvoji, aiškiniesi, mokaisi, veiki.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.



