Pastaraisiais metais M. Murza buvo dingęs iš viešumos ir dalyvaudavo tik „Demokratijos“ klubo diskusijose, organizuojamose Šiaulių visuomenininkų. Vasarą pasklido kalbos, kad M. Murza su savo bendražygiu Žilvinu Razminu kažkur dingo visam mėnesiui, niekam nepranešę. Vieni kalbėjo, kad keliauja po Europą, kiti – kad patraukė į Rusiją.
Vėl Šiauliuose pasirodžius M. Murzai pasklido kalbos, kad jis veda. Esą nusižiūrėjęs latvę. Tačiau gandus išsklaidė pats M. Murza. Jo žodžiais, būsimoji nuotaka – maskvietė Zlata Rapova. Kaip ją surado? Dar praėjusį sausį juos supažindinę vilniečiai. „Pirmą kartą Lietuvoje ji lankėsi 1990-aisiais, patiko, o dabar grįžo“, - gana lakoniškas buvo M. Murza.
Atkalbėjo nuo „dvigubos šventės“
„Kaip paaiškėjo, esame bendražygiai, mūsų vertybės labai sutampa“, - apie būsimąją nuotaką kalbėjo Šiaulių nacionalistų lyderis M. Murza.
Iki šiol Šiaulių radikalo gyvenime moterų beveik nebuvo, todėl juokauta, kad vienintelė M. Murzos nuotaka – Tėvynė. „Niekas nesikeičia, Tėvynė man lieka pirmoje vietoje“, - garantavo jis, vylėsi, kad su tuo sutiks ir būsimoji jo žmona.
M. Murza teigė, kad vestuvės būsiančios kuklios, girdi – ne koks aktorius. Tiesa, sutuoktuvės pradžioje planuotos gana triukšmingos – su mitingu miesto aikštėje, kad būtų dviguba šventė. Tačiau atkalbėjo Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Videta Samienė. Mitingas – vidury savaitės, o jaunikis – ne antrą ar trečią kartą „žanijasi“, tad radikalas nusileido ir sutiko tuoktis kaip ir visi jaunavedžiai – šeštadienį, lapkričio 19-ąją.
M. Murzos žodžiais, jo širdies dama nusprendė pasilikti ir mergautinę pavardę: Zlata Rapova-Murzienė.
Dirba repetitore
Kalbėdamas apie būsimąją nuotaką M. Murza neatviravo, užsiminė, kad yra baigusi prestižinį M. Lomonosovo universitetą Maskvoje, dirba repetitore – rengia mokinius stoti į aukštąsias mokyklas. Tik paklaustas, ar su jo nacionalistinėmis idėjomis nesikerta mylimosios tautybė, pareiškė, kad jos giminės šaknys – vokiškos bei prancūziškos ir užsiminė apie aristokratišką kilmę. Esą jos giminės pavardė – Rapp de Kolmar. Tačiau papasakota istorija apie Napoleono adjutantą nepasirodė labai įtikinama.
Ieškoti informacijos apie Rapovus ilgai nereikėjo. Paaiškėjo, kad kalbama apie žinomą Rusijoje rašytojų ir istorikų šeimą. O ir pati nuotaka – ne iš kelmo spirta.
Žinoma rašytoja
Maskvietė Z. Rapova – žinoma Rusijoje politologė, žurnalistė, devynias knygas išleidusi rašytoja ir poetė. Turi aštuoniolika tarptautinių literatūrinių apdovanojimų, triskart tapo tarptautinių konkursų laureatė, o 2007-aisiais jai skirta „Auksinės Rusijos plunksnos“ premija.
1991-aisiais Z. Rapova baigė Maskvos valstybinį universitetą su pagyrimu ir įgijo istorikės specialybę. Stažavosi Rusijos generalinėje prokuratūroje, valstybės Dūmoje, dirbo žurnaliste laikraštyje „Politika“, valstybiniame televizijos ir radijo komitete, o nuo 1995-ųjų – laikraščio „Krečet“ (sakalas – senojoje rusų kalboje) – vyriausioji redaktorė.
Ji taip pat yra ir vienos tarptautinės rašytojų sąjungos prezidentė, Kanados žurnalo „The Yonge Street Review“ redkolegijos narė.
Mėlynas kraujas
Rusijoje labiau žinomi Z. Rapovos tėvai. Tėvas – istorikas, M. Lomonosovo universiteto profesorius, akademikas, motina – to paties universiteto filologijos docentė, senelis – aviacijos gamyklos direktorius, SSSR rašytojų sąjungos narys.
Giminė kildinama iš Žano Rapp – Napoleono adjutanto-generolo, kuriam suteikti grafo ir pero titulai. Prasidėjus prancūzų revoliucijai šeima pabėgo į Rusiją.
M. Murza savo giminėje taip pat gali ieškoti mėlyno kraujo. Jo pavardė – totoriškos kilmės. Anot istorikų, kildinama iš LDK kunigaikščio Vytauto į Lietuvą atsivežtų totorių karių. Žodis „murza“ reiškęs didiką ir vėliau tapęs pavarde. Tiesa, pats M. Murza save vadina grynakrauju lietuviu.
Teistas – du kartus
M. Murza praeityje – gana spalvinga asmenybė, neišvengęs ir teismo salės. Atkūrus nepriklausomybę M. Murza tarnavo savanoriu, tačiau iš savanoriškosios krašto apsaugos pašalintas po to, kai buvo nuteistas už nelegalų šaudmenų laikymą.
21-ojo amžiaus pradžia sutapo su M. Murzos judėjimo klestėjimo tarpsniu. 2003-iaisiais jis su keturiais bendražygiais pateko į Šiaulių miesto tarybą. Prisijungę prie socdemų mero Vytauto Juškaus vadovautos valdančiosios koalicijos gavo specialiai sukurto Viešosios tvarkos komiteto pirmininko postą. Tuomet pagarsėjo idėjomis uždrausti vaikams vaikščioti vėlyvu paros metu ir mokyklose įvesti visuotinę mankštą. Tačiau po išpuolių prieš vietos žydų bendruomenę, bulvare mėginusią uždegti didžiąją menorą, komiteto pirmininko postas buvo atimtas. 2006-aisiais jis išklausė Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį dėl nesantaikos kurstymo. Jam ir Žilvinui Razminui skirtos 5 tūkstančių litų baudos, Andriui Račkauskui, Sauleniui Rimkevičiui bei Laurui Butkui - keturių tūkstančių litų baudos, o Jonui Jukniui skirta dviejų tūkstančių litų bauda. M. Murza, užuot mokėjęs baudą, pasirinko „paras“ areštinėje.
2007-aisiais pasibaigus Šiaulių miesto tarybos nario kadencijai M. Murza iš viešosios erdvės beveik dingo, apie save primindamas tik retais mitingais. Bandė kurti partiją, tačiau Teisingumo ministerija atsisakė ją registruoti, ministerija neleido pasikeisti ir pavardės – iš Murzos į Gervaldo.
