Ne visi darbdaviai ir darbuotojai žino, kaip gali naudotis Darbo kodeksą papildančiu ir darbo sąlygas bei santykius gerinančiu teisiniu susitarimu įmonėje ar įstaigoje – įmonės, įstaigos kolektyvine sutartimi. 1
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jorūnė DAUNORIENĖ
Daugelyje švietimo įstaigų kolektyvinė sutartis vis dar naujiena. Nors Šiauliuose turime 30 pirminių profsąjunginių organizacijų, tačiau veikiančių kolektyvinių sutarčių švietimo įstaigose – vos viena kita. O dirbantiems mokyklose problemų netrūksta: tai pamokų krūvių skirstymas, įvairios informacijos teikimas ir komunikavimas, papildomų darbų apmokėjimas, tvarkaraščiai, grafikai, konfliktų sprendimas ir pan. Tad, kas trukdo susitarti darbdaviams ir darbuotojams?

Ragina sudaryti kolektyvines sutartis
„Kol kas švietimo įstaigų vadovai neįsisąmonina, kad darbuotojas turi teisę ne tik dirbti, bet ir gauti atitinkamą atlygį už darbą, saugiai jaustis darbe. Darbuotojai taip pat aktyviai negina savo interesų, todėl ir po ekonominės krizės tebetaupoma jų sąskaita, nebepaisoma pagarbos žmogui taisyklių ir pan.“, – sako Šiaulių švietimo profsąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė.
Anot jos, mokyklose pirmiausia tenkinami mokinių ir jų tėvų interesai, o mokyklos darbuotojų darbo sąlygos, darbo santykiai, atlygis už visus atliekamus darbus, kitos socialinės garantijos dažniausiai neaptariami.
„Profsąjungos kaupia informaciją, kad mokyklose, darželiuose iki šiol neatstatomas papildomų darbų, pavadavimų apmokėjimas, nekeliama atlyginimo koeficiento žirklių riba darbuotojui, nors vadovai sau tokį algos kėlimą taiko, nekreipiama dėmesio į mokytojų, dirbančių keliose įstaigose, problemas ir pan.“, – pabrėžia R. Jasmontienė.
Kolektyvinė sutartis padėtų tai pakeisti, nes tai dokumentas, kuriame susitariama, kaip bus sprendžiamos įvairios situacijos darbe, kad darbuotojai kuo geriau jaustųsi, kuo profesionaliau atliktų pareigas. Numatomos ne tik nuolatinės tarimosi sritys (krūvių skirstymas, papildomų darbų apmokėjimas, grafikai ir kt.), bet ir ekstremalių situacijų sprendimai, pvz., ekonominės krizės metu buvo tariamasi dėl taupymo priemonių taikymo; susitariama dėl darbo organizavimo gripo epidemijos, moksleivių atostogų, kitų įvykių metu ir pan.
Tad kodėl švietimo įstaigose vis dar vengiama sudaryti kolektyvines sutartis? Šiaulių švietimo profsąjungų susivienijimo pirmininkė priežasčių siūlo ieškoti konkrečios švietimo įstaigos kolektyve.
„Mūsų nuomone, kaitos procesai prasideda nuo galvos – t. y. vadovo, jo gebėjimų, požiūrio į save ir į darbuotojus. Todėl vadovams pasiūlėme keistis ir keisti santykius su darbuotojais. Nors jau 11 metų esame ES nariai, tačiau tikra socialinė partnerystė tarp darbuotojų ir darbdavių daug kur vis dar tik imituojama. Kolektyvinės sutarties rengimas, vidaus darbo tvarkos taisyklių peržiūra, šių svarbių dokumentų papildymas, tikslinimas, derinimas su darbuotojais yra geriausia paskata atviram socialiniam dialogui, gyvai darbuotojų ir vadovų partnerystei“, – akcentuoja R. Jasmontienė.

Ne visi siūlymą priima
Vis dėlto yra vadovų, kurie profesinių sąjungų pasiūlymus priima geranoriškai ir jau ne pirmus metus ne tik bendradarbiauja, organizuodami mokyklos darbą naudojasi kolektyvinių sutarčių bei partnerystės teikiamais privalumais, bet ir įtraukia mokytojus į mokyklos savivaldą, viešai kalbėdami aktyvina, drąsina mokytojų pilietiškumą, skatina gilinti teisines žinias, ginti profesijos statusą ir prestižą.
„Deja, liūdina, kad tenka susidurti ir su vadovais, kurie socialiai atsilikę, neturi vadybinės partnerystės žinių, stokoja net elementarios elgesio kultūros. Ne paslaptis, kad ir švietimo sektoriuje dirbantieji dažnai skundžiasi įvairiausiomis vadovų nepagarbos pavaldiniams formomis: arogancija, grubumu, nesivaldymu, žeminimu, abejingumu, mobingavimu ir pan.“, – išskiria profsąjungų pirmininkė.
Pastebima, kad į profsąjungas vis dar žiūrima kaip į sovietinį reliktą. O toks požiūris nesuteikia daugiau pasitikėjimo jomis. Todėl pašnekovė primena, kad profsąjungų tikslas – ne supriešinimas, o susikalbėjimas, išsiaiškinimas ir teisingas bendradarbiavimas.
„Nesunku suprasti, kad visiems tik naudingiau, kai kartu siekiame palaikyti socialinę taiką tarp darbuotojų ir darbdavių. Abipusis supratimas ir pagarba partneriui, o ne nurodinėjimas „iš viršaus“ lemia bet kurio dialogo sėkmę, o tai reiškia – visų mūsų darbų sėkmę“, – reziumuoja R. Jasmontienė.