L. Banevičienė pasakoja apie darželinukams taikomą ugdymo metodiką – jų veikla pavaizduota paveikslėliuose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šaukia, verkia, krenta parduotuvėje ant žemės – eiliniai vaikiški kaprizai... Aplinkiniai greit diagnozuoja lepumą, tėvų nemokėjimą susitvarkyti, tačiau retai pagalvoja, jog vaikas paprasčiausiai gali turėti raidos sutrikimų. Šiandien minima Pasaulinė autizmo diena – kol kas visuomenė į autistus žiūri nepatikliai, kiek kreivokai.

Autizmas – ne psichikos liga, o įgimtas raidos sutrikimas
Kuo išsiskiria vaikai ir suaugę, turintys įvairiapusį raidos vystymosi sutrikimą – „autistai“? Pirmiausia jie turi bendravimų sunkumų – tiek verbalinių, tiek neverbalinių. Pavyzdžiui, vaikas gali nekalbėti arba kalbėti mažai ir kartoti tas pačias frazes. Dažnai šį sutrikimą turintys žmonės vengia akių kontakto, jų gestai gali išsiskirti. Autistai gali sunkiai suvokti kitų žmonių emocijas, nepakankamai reaguoti į esančius šalia, dažnai nesugeba palaikyti kontakto su aplinkiniais.
Šiaulių Moters ir vaiko klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos centro gydytoja psichiatrė Orinta Ančiulytė sako, kad autizmas – nedažnas susirgimas, tačiau pastaraisiais metais naujų atvejų padaugėjo.
„Autizmas nėra psichikos liga, kaip daugelis žmonių galvoja, juo nesusergama. Autizmas yra raidos sutrikimas, jis yra įgimtas“, – aiškina psichiatrė.
Išgydyti autizmą neįmanoma, tačiau galima palengvinti autisto integraciją į aplinką. Pasak O. Ančiulytės, situacija priklauso nuo autizmo rūšies ir formos – pagal tai sprendžiama, kokia pagalba reikalinga vaikui.
„Pagrindinė pagalba – tai aplinkos terapija ir autisto integracija į visuomenę, palaikant kiek įmanoma siauresnę aplinką ir vaiko rutiną. Suaugusio amžiuje lygiai taip pat. Bet koks pokytis aplinkoje autistams gali sukelti pykčio ar agresijos priepuolius. Pavyzdžiui, jeigu yra sunki autizmo forma, tai autistas sureaguoja ir į baldų perstatymą kambariuose ar naujus rūbus“, – sako gydytoja.

Aplinkiniai turi prisitaikyti prie autistų
O. Ančiulytė sako, kad egzistuoja dvi pagrindinės autizmo rūšys. Klasikinis autizmas su protiniu atsilikimu (lengvu, vidutiniu arba giliu) – pagrindinė ir dažniausiai sutinkama autizmo forma. Retesnis – Aspergerio sindromas, kai žmogus yra autistas, bet turi itin aukštą intelektą. Šiuo atveju labiausiai yra nukentėjusi autisto komunikacinė (bendravimo) sfera.
„Pavyzdžiui, vaikas labai protingas, talentingas, jis gilinasi į vieną sritį – ten jis gali būti labai protingas, viską žinoti iki smulkmenų. Jis – tarsi vaikštanti enciklopedija, bet be tos srities niekas kitas jam neegzistuoja, jam niekas neįdomu ir jis nieko nežino. Jis neturi jokio komunikacijos poreikio nei su šeima, nei su kitais žmonėmis“, – aiškina psichiatrė.
Gydytoja pabrėžia tai, kad autistai negali prisitaikyti prie aplinkos, todėl kiek įmanoma reikia pritaikyti aplinką ir aplinkinius prie autistų. Tokiu atveju šie žmonės kuo puikiausiai funkcionuoja ir įsilieja į visuomenę.
Pasak O. Ančiulytės, autizmas dažniausiai pastebimas per 2 – 3 vaiko gyvenimo metus. Reikėtų sunerimti tada, kai vaikas neguguoja, vengia akių kontakto, neseka žvilgsniu žaisliukų. Jeigu vaikas visa tai darė ir staiga nustojo – vertėtų apsilankyti pas gydytojus.
„Apskritai, autizmas – kol kas dar paslaptis, nes mokslininkai tiksliai neišsiaiškino, kokia šio raidos sutrikimo prigimtis. Nustatytas tik vienas atvejis t. y. Retto sindromas, kuriuo serga tik mergaitės. Vienas pagrindinių šio sutrikimo veiksnių – tai tėvo amžius per 40 m.“, – sako O. Ančiulytė.

Autistams reikalingas specialus ugdymas
Autistams reikalinga speciali priežiūra – natūralu, kad tėvai privalo dirbti, todėl tokius vaikus mūsų mieste jie gali leisti į Šiaulių specialiojo ugdymo centro (ŠSUC) vaikų darželį bei mokyklą. Taip sako ŠSUC vyr. auklėtoja Laima Banevičienė ir vyr. spec. pedagogė Aušra Samuilienė.
Pasak jų, į ŠSUC vaikai patenka jau su diagnozėmis ir kiekvienas jų yra skirtingas. Pirmiausia vaikučiai pradedami vesti į darželį, kur su jais dirbama naudojant komunikacijos kortelių metodiką – sudaroma tam tikra veiklos struktūra iš paveikslėlių. Vaikas žino struktūrą ir pagal ją dirba, vėliau jis patenka į mokyklą, kur darbas tęsiamas naudojant analogišką metodiką.
Abi specialistės pastebi, kad su tokiais vaikais reikia begalės kantrybės ir sugebėti surasti tokius kelius, kurie vaiką motyvuotų imtis veiklos. Pasak L. Banevičienės, geriausias rezultatas pasiekiamas, kai su vaiku dirbama individualiai, tačiau svarbu ugdyti ir vaiko savarankiškumą.
„Su autistais vieną įgūdį galima ugdyti visus metus. Šiuo metu su vienu vaiku pratinamės prie knygos. Kaip ją prisijaukinome? Ir kampe stovėjome, žiūrėjome į tą knygą, ir ant grindų atsigulę žiūrėjome – dabar jis atėjęs į kabinetą pasiima šią knygą, tačiau kitų nevarto, tik šią vienintelę. Taigi viskas daroma po kruopelytę“, – sako A. Samuilienė.
Pasak jos, svarbiausia tokį vaiką suprasti ir neparodyti savo nuostabos dėl vienokio ar kitokio jo elgesio.
Dažnai tėveliai sako, kad labai sunku tokį vaiką išsivesti į visuomenę, tačiau galbūt autistui viskas atrodo kitaip. Galbūt jį išderino per stiprus garsas, arba jį palietė nepažįstamas žmogus, pakalbino jį. Tėvelius dažniausiai žeidžia aplinkinių reakcijos – dauguma mano, kad vaikas šaukia dėl lepumo, tačiau realybė kitokia. Kardinaliai keičiasi ir šalia autistų esančių artimųjų gyvenimas – augę vaikai gali prisižiūrėti, vieni būti namuose, tačiau jie žino, kelintą valandą grįžta mama arba tėtis. Todėl jie negali pavėluoti nė minutėlės, o jeigu negrįš laiku – vaikui prasidės isterijos priepuolis.

A. Samuilienė sako, jog svarbiausia tokį vaiką suprasti ir nesistebėti dėl jo elgesio.
Artūro STAPONKAUS nuotr.