Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito išvadas dėl įvaikinimo organizavimo Lietuvoje. Paaiškėjo, kad įvaikinimo procesas yra perdėtai ilgas ir ne visuomet teikiantis teigiamus rezultatus. Auditoriai nustatė pagrindinius trūkumus, kuriuos būtina keisti. Apie susidariusią situaciją kalbėjomės su Vaikų teisių kontrolierės vyresniąja patarėja Eivilė Žemaityte.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Diana JANUŠAITĖ
Prieš įvaikinimą įtėviai paruošiami
Valstybės kontrolės pateiktoje valstybės audito išvadoje teigiama, kad įvaikinimo sėkmė priklauso nuo darnių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių, globos įstaigų darbuotojų, atestuotų socialinių darbuotojų veiklos, taip pat nuo būsimų įtėvių pasiruošimo. Norintieji įsivaikinti privalo išklausyti mokymus, kurių metu taip pat ištiriamas ir jų tinkamumas įvaikinti vaiką.
Vaikų teisių kontrolierės vyresnioji patarėja Eivilė Žemaitytė sako, kad įvaikinimo proceso metu siekiama išsiaiškinti, ar būsimieji įtėviai gebės užtikrinti vaiko poreikius:
„Domimasi, kokioje aplinkoje vaikas augs, kaip bus auklėjamas bei kaip įtėviai sugebės susidoroti su ateityje kilsiančiomis problemomis mažylio ugdymo klausimais. Patikrinama visa informacija apie įtėvių finansinę padėtį, sveikatą, gyvenamąją vietą, teistumą. Galutinį sprendimą, ar šeima gali įsivaikinti, priima teismas.“
Siekiama, kad vaikai grįžtų į biologines šeimas
Auditoriai nustatė, kad ne visi galimi įvaikinti vaikai siūlomi įvaikinti, nes ne visada tinkamai vertinamos jų galimybės būti įvaikintiems. Dalies tėvų globos netekusių vaikų įvaikinti nesiūloma todėl, kad vaikas pats nenori būti įvaikintas, arba nustatoma, kad jo santykiai su biologine šeima, giminaičiais ar kitais asmenimis yra artimi.
„Teisinė bazė suformuota taip, kad įtėviai vaiko pasirinkti patys negali. Tačiau renkant vaikui naująją šeimą, atsižvelgiama tiek į mažylio, tiek į būsimųjų įtėvių poreikius. Dažniausiai atsižvelgiama į lyties, amžiaus, charakterio savybių, elgesio kriterijus. Kai kurių vaikų nesiūloma įvaikinti, nes ne visi mažyliai yra įtraukti į įvaikintų vaikų apskaitą. Kai kuriais atvejais vis dar tikimasi, kad biologiniai tėvai savo atžalas susigrąžins, nes iš jų nėra atimama teisė į vaiką. Su tėvais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, jie dalyvauja įvairiuose mokymuose. Tokiais būdais stengiamasi, kad mažieji sugrįžtų į biologines šeimas. Todėl net jei vaikučiai gyvena vaikų globos namuose, kai kurie jų negali būti įvaikinti“, - aiškina E. Žemaitytė.
Anot specialistės, priežasčių, kodėl vaikai atimami iš biologinių šeimų, yra labai įvairių: „Remiantis statistiniais duomenimis, pastebime, kad pagrindinės yra nesugebėjimas tinkamai pasirūpinti savo atžala, socialinių įgūdžių stoka, priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, smurtas šeimoje.“
Lietuviai įsivaikina tik sveikus vaikus
Vaikų teisių kontrolierės vyresnioji patarėja sako, kad įsivaikinti mažylį iš Lietuvos vaikų globos namų gali tiek lietuviai, tiek užsienio piliečiai.
„Prioritetas teikiamas Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, taip pat LR piliečiams, kurie gyvena užsienyje, ir tik po to užsieniečiams. Įvaikinimo klausimais domisi tiek lietuviai, tiek užsienio šalių gyventojai. Tik pastarieji dažniau įsivaikina mažylius su negalia ar iš karto kelis, kartais net vyresnio amžiaus vaikus, kurie turi giminystes ryšius, pavyzdžiui, brolius ir seseris. Tuo tarpu lietuviai domisi tik sveikais ir iki vienerių metų vaikais“, - sako E. Žemaitytė.
Konstatuota, kad po įvaikinimo šeimoms trūksta kvalifikuotų specialistų paslaugų. Nors dauguma įvaikinimo sistemoje dirbančių specialistų mano, kad po įvaikinimo su šeima bent tam tikrą laiką reikia palaikyti kontaktą, tai niekaip nėra reglamentuota. Į specialistus šeimos kreipiasi pačios, dažniausiai jau esant įsisenėjusioms problemoms.
„Įtėviams įsivaikinus mažylį patikrinti, kaip jam sekasi, ne visuomet pavyksta, nes tuomet taip pažeidžiama teisė į privatų šeimos gyvenimą. Žinoma, stengiamės palaikyti kontaktą. Vis dėlto šeimos pačios turi norėti su mumis palaikyti ryšius. Mes galime į juos kreiptis tik tada, kai įtariame, kad su vaiku elgiamasi netinkamai“, - situaciją aiškina specialistė.
Ragina imtis intensyvesnių priemonių
Pastebėta, kad iki šiol neparengta įvaikinimą skatinanti strategija. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vykdomos įvaikinimo viešinimo priemonės yra pavienės, informacija visuomenės nepasiekia.
Vaikų teisių kontrolierės vyresnioji patarėja idėjai, kad reikia tobulinti įvaikinimo procesą, pritaria.
„Galbūt reikėtų būsimiems tėvams sumažinti administracinę naštą. Padėti jiems greičiau surinkti reikiamus dokumentus. Taip pats pastebime, kad įvaikinimo procesas užtrunka nepagrįstai ilgai. Pavyzdžiui, šeima mažiausiai mėnesį turi laukti, kol bus įtraukta į norinčių įsivaikinti sąrašą. Manau, kad būtų racionalu šį laiką patrumpinti. Taip pat reikėtų atlikti išsamų tyrimą ir išsiaiškinti, kodėl žmonės bijo ar vengia įsivaikinti“, - pabrėžia E. Žemaitytė.
Veiklą žadama tobulinti
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nuo 2008 metų Lietuvoje įgyvendinama Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo bei konsultavimo programa (GIMK), pagal kurią visoje šalyje pradėtos ruošti norinčios globoti ar įvaikinti šeimos. 2011–2013 m. įvadinius mokymus pagal šią programą baigė per 2 tūkstančius būsimų globėjų (rūpintojų) ir įtėvių, tęstinius mokymus, skirtus globojančioms ir įvaikinusioms šeimoms, per minėtą laikotarpį lankė beveik 2 tūkstančiai asmenų.
Tobulinant globėjų ir įtėvių paieškos ir mokymo sistemą, numatoma peržiūrėti ir papildyti GIMK programos įvadinių mokymų medžiagą, įtraukiant į ją daugiau informacijos apie vaiko parengimą, adaptaciją ir jo poreikių vertinimą įtėvių šeimoje.
Šiuo metu Vyriausybei pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir kitų susijusių įstatymų projektai, kuriais siekiama sukurti prevencinio darbo su vaiku ir šeima modelį ir įsteigti socialinio globėjo institutą, t. y. sudaryti sąlygas, kad į vaiko globos sistemą aktyviau įsijungtų žmonės, galintys vaikui ir šeimai pasiūlyti profesionalią pagalbą ir paslaugas.
Prevencinio darbo paskirtis – suteikti šeimai tokią pagalbą ir paslaugas, kad pati šeima taptų pajėgi spręsti jai iškilusias problemas ir nereikėtų vaiko atskirti nuo tėvų.
Nuo tėvų atskirtą vaiką bus pirmiausia siūloma apgyvendinti pas socialinį globėją, kuris intensyviu ir profesionaliu darbu su vaiko tėvais sieks atstatyti tarp vaiko ir tėvų nutrūkusius emocinius ryšius, kad vaikas galėtų sugrįžti pas savo tėvus.
Situacija Šiaulių vaikų globos namuose
Lietuvoje kasmet įvaikinama apie 2 proc. tėvų globos netekusių vaikų. Per pastaruosius trejus metus įvaikintų vaikų skaičius nuolat mažėjo: 2011 m. įvaikinti 245 vaikai, 2012 m. – 210, 2013 m.– 187.
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų globos namuose gyvena 72 tėvų globos netekę vaikai (tame skaičiuje 2 našlaičiai) nuo vienerių iki 18 metų amžiaus. Nuo 2004 iki 2012 metų iš Šiaulių vaikų globos namų įvaikinta 18 vaikų. Visi vaikai įvaikinti užsieniečių šeimose. 2013 ir šiais metais įvaikintų vaikų iš Šiaulių vaikų globos namų nėra. Dalis vaikų sugrįžta į biologines šeimas, tačiau tai yra vienetiniai atvejai.
Šiaulių ,,Šaltinio” vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 58 tėvų globos netekę vaikai su negalia nuo 5 iki 19 metų. 2013 ir 2014 metais neįvaikintas nė vienas vaikas.
Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 60 vaikučių. Iš jų dažniausiai įvaikinami kūdikiai iki vienerių metų. Per paskutinį šių metų laikotarpį, įvaikinti 6 mažyliai.
