G. Venclauskaitė: „Šokoladas – mano silpnybė. Ilgą laiką vien šokoladu maitinausi. Gaila, kad dabar tikro šokolado nebėra“.
Redakcijos archyvo nuotr.

Jorūnė Daunorienė
Žymaus tarpukario advokato ir Šiaulių burmistro Kazimiero Venclauskio ir aktorės bei režisierės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės dukra, Šiaulių miesto garbės pilietė, aktyvi visuomenės veikėja, teisininkė Gražbylė Venclauskaitė gegužės 31-ąją minėjo savo 103 metų sukaktį. Šia proga ją sveikino miesto meras ir Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, žiniasklaidos atstovai.

Šiaulių miesto garbės pilietė
G. Venclauskaitė visą gyvenimą tarnavo gimtajam Šiaulių miestui, savo veikloje vadovavosi įstatymu ir sąžine, buvo viena iš populiariausių Šiaulių miesto teisininkų. Ypač pažymėtini jos ir jos šeimos, gelbstint žydus Antrojo pasaulinio karo metais, nuopelnai. Už tai jai ir seseriai suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, įteiktas medalis, paskirta Izraelio valstybės parama. 2000 m. balandžio 28 d. motina Stanislava Venclauskienė, sesuo Danutė Venclauskaitė (po mirties) ir G. Venclauskaitė apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Išskirtinis, pagarbos ir dėkingumo vertas jos ir sesers žingsnis – miestui dovanoti gražūs tėvų rūmai Vytauto gatvėje, kuriuose dabar įsikūręs Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Gražbylei Venclauskaitei pirmajai mieste suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.

Svajoja apie geresnį regėjimą
Jaunatviškos energijos nestokojanti teisininkė visus pasitiko su nuoširdžia šypsena ir tvirtu rankos paspaudimu. Ilgaamžė dėkojo svečiams už sveikinimus ir pasidalijo savo prisiminimais. Net perkopusi į antrą šimtmetį išliko šviesaus proto ir aštraus charakterio moteris. Vis dėlto šiuo metu ji skundžiasi pablogėjusia klausa ir prastu regėjimu.
„Nesidžiaugiu, kad taip ilgai gyvenu. Prieš dešimt metų netekau galimybės skambinti. Regėjimas silpnas, kartais perskaitau laikraštį didelėmis raidėmis su lupa. Skaitymas labai vargina, negaliu ilgai skaityti. Nors anksčiau knygų perskaitydavau daug“, – kalbėjo G. Venclauskaitė.
Moteris sakė, kad vis dar domisi sportinėmis naujienomis. Pasakojo, kad iki 80 metų čiuožinėjo ant ledo. Buvo didelė sporto gerbėja. Atviravo, kad gražiausi jos metai buvo tada, kai galėjo čiuožinėti, slidinėti, dviračiu važinėti, plaukioti.
Visą gyvenimą mėgo vaikščioti, niekada nelaukdavo autobusų, visur eidavo ir pareidavo pėsčia. O dabar ji tik išeina pasivaikščioti į pėsčiųjų Vilniaus gatvę.
„Sulaukusi šimto metų vaikščiodavau viena po visą miestą. Tik dabar bijau viena išeiti. Negaliu ant šaligatvio užlipti, man per aukštai“, – atviravo ji.

Nori vėl groti
Ilgaamžė atskleidė, kad dienomis varto fotografijos albumus, žiūri televizorių. Tačiau jai labiausiai gaila, kad nebegali groti.
Skambinti pianinu, griežti violončele ir smuiku ji pradėjo dar vaikystėje. Vėliau eidavo į vienuolyną mokytis groti mandolina. Dažnai pagalvoja, kam tiek daug reikėjo. Atviravo, kad mokytis groti visus vaikus vertė mama. Sakė, kad labiausiai nenorėjo groti mandolina, ėjo mokytis prievarta, tačiau porą metų atkentėjo ir viskas. O dabar norėtų skambinti pianinu, bet negali dėl sąnarių.
Paklausus, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, atsakė, kad nieko ypatinga nedarė: „Jokių dietų nesilaikiau. Negėriau, nerūkiau, nesu surūkiusi nė vienos cigaretės. Tik šampano keletą gurkšnių.
Šokoladas – mano silpnybė. Ilgą laiką vien šokoladu maitinausi. Gaila, kad dabar tikro šokolado nebėra.“