Užauginti du ar tris vaikus – nelengva. Mažiesiems dar tebežengiant pirmuosius žingsnius reikia galvoti apie mokslo įstaigas, kur jie mokysis, kiek tam reikės skirti pinigų ir pan. Tad daugelis apie antrą vaiką net nedrįsta pasvajoti. Kiti sako: jei atsirado duonos vienam, atsiras antram ir trečiam vaikui šeimoje.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ
Kaip ten bebūtų, tėvai savo atžaloms linki, kad šie įgytų puikų išsilavinimą, rastų gerai apmokamą darbą ir dirbtų tai, kas jiems labiausiai patinka.
Tačiau norint padėti vaikui užaugti, atskleisti bei puoselėti jo talentus reikia skirti nemažai investicijų. Remiantis statistiniais duomenimis, vidutinė šeima, kurioje auga vaikai, mažųjų talentams ugdyti per metus skiria 237 eurus. O kur dar išlaidos maistui, gyvenamajai vietai, drabužiams.

Investuoja į vaikų ugdymą
„Atlikta apklausa parodė, kad pusė respondentų Lietuvoje mano, kad svarbiausia pačių vaikų talentai, pomėgiai. Keturis kartus mažiau (12 proc.) pripažįsta, kad, norint padėti vaikui užaugti, atsiskleisti, puoselėti jo talentus, reikia investuoti, skirti tam lėšų“, – apklausos rezultatus atskleidžia vieno banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Apskaičiavus, kiek šeimos išleidžia toms prekių ir paslaugų rūšims, kurias būtų galima susieti su vaikų ugdymu (knygos, žaislai, laisvalaikio reikmenys, muzikos instrumentai, laisvalaikio prekės ir pan.), paaiškėjo, kad šeimos, kuriose nėra vaikų, šioms prekėms ir paslaugoms per metus skiria 142 eurus, o šeima, kurioje yra vaikų, – 379 eurus, arba 4 proc. visų išlaidų. Vadinasi, investicijos į vaikus vidutiniškai sudaro 237 eurus per metus, arba beveik 3 proc. vidutinių šeimos, auginančios vaikus, išlaidų.
„Sunku pasakyti, ar 3 proc. yra daug ar mažai, tačiau atlikus panašų tyrimą JAV, paaiškėjo, jog ten gyvenantys tėvai savo atžaloms skiria 3,6 proc. visų savo išlaidų. Palyginti didelio skirtumo nėra“, – išskyrė J. Varanauskienė.

Išlaiko, kol atžalos baigia mokslus
Anot šeimos finansų ekspertės, daugiausia išlaidų patiria 30 – 39 metų tėvai. O kaip žinia, tokio amžiaus suaugusieji dažniausiai augina mokyklinukus. Vadinasi, mokyklinio amžiaus vaikai išlaidų pareikalauja daugiausiai.
Vis dėlto ekonomistė pastebi, kad skirtumas tarp patiems mažiausiems ir vyresnio amžiaus mokiniams skiriamų lėšų mažėja. Tai reiškia, kad tėveliai apie savo atžalų ugdymą pradeda galvoti dar besūpuodami juos lopšyje.
Ryškėja tendencijos, kad tėvai vaikus išlaiko ir į jų išsilavinimą investuoja ilgiau. Aštuonioliktas gimtadienis vis rečiau tampa ta riba, kai vaikas jau laikomas suaugusiuoju ir savimi pradeda rūpintis pats.
„Atsižvelgiant į tai, kiek yra studentų ir kiek paimta studijų paskolų, akivaizdu, kad jaunas žmogus, kuris savo santaupų, pajamų šaltinio neturi, niekur nedirba, o paskolos nepaėmė – gyvena iš tėvų kišenės. Didelė dalis Lietuvoje gyvenančių tėvų vaikų ugdymą supranta kaip jų išleidimą į mokslus.
Tai vienas iš dažniausiai minimų tikslų“, – akcentuoja finansų ekspertė.

Investicijos priklauso nuo algos
Deja, ne visuomet šeimos savo atžalų ugdymui gali skirti pakankamai pinigų. Pažvelgus į šeimos pajamas ir išlaidas, akivaizdu, kad uždirbantys daugiausiai, vaiko ugdymui gali skirti 8 proc. savo pajamų, uždirbantys mažiausiai – 3 proc.
Taip yra ne dėl nežinojimo, kiek reikia savo atžalos ugdymui skirti lėšų, bet dėl to, jog ne visada pinigų užtenka. Be to, neretai labai didelės pajamų dalies pareikalauja pirmo būtinumo išlaidos (maistas, drabužiai).
J. Varanauskienės teigimu, nėra griežtos priklausomybės ir ryšio tarp tiesioginių investicijų ir būsimo vaiko darbo užmokesčio. Tiesiog mąstant logiškai, jeigu atžala turi daugiau galimybių viską išbandyti, jis geriau supranta, kas jam iš tiesų patinka, todėl greičiau užsibrėžia tikslą ir ryžtingiau jo siekia. Tuo tarpu vaikai iš skurdesnių šeimų tokių galimybių neturi, todėl jiems kovoti už vietą po saulę sunkiau.
Nekalbant vien apie finansines investicijas į vaikus, reikėtų neužmiršti, jog ne ką mažiau svarbus vaikui skiriamas dėmesys ir laikas. Visi žinome, kad ne visada patys brangiausi dalykai yra patys geriausi.
Pavyzdžiui, galime pasvarstyti, kas geriau: nupirkti vaikui patį brangiausią ir geriausią kompiuterį, kad jis galėtų žaisti žaidimus ir netrukdytų tėvams dirbti ar nusivesti jį į koncertą, vykstantį parke. Kuri investicija vertingesnė? Tikriausiai antruoju atveju su tėvais praleistas laikas būtų reikšmingesnis ir labiau svarbus.

Dėmesys – taip pat investicija
Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius pritaria minčiai, kad pinigai nėra pats svarbiausias dalykas.
„Aišku, pinigų reikia, kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas. Jeigu nėra patenkinami baziniai poreikiai, yra blogai. Bet pinigų suma, skiriama ne būtiniausioms prekėms, vargu ar yra labai svarbi. Manau, kur kas svarbesnis klausimas, kiek laiko praleidžiame su vaiku, kaip su juo bendraujame ir kokius santykius palaikome“, – pabrėžia M. Daugelavičius.
Anot jo, svarbiausia tėvų pareiga – palydėti vaikus į gyvenimą. Užauginti juos dorais ir gerais žmonėmis, o ne skaičiuoti, kiek pinigų reikia į atžalas investuoti. Vis dėlto XXI a. žmonės daugiau laiko skiria savo darbui, karjerai – mažiau vaikams.
Tad kyla klausimas, kiek ilgai gimdytojams reikia finansiškai išlaikyti savo atžalas. LR Civiliniame kodekse rašoma, jog tėvai, net jei vaikas yra pilnametis, bet dar mokosi ar siekia mokytis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, nėra baigęs vidurinės mokyklos, privalo juos išlaikyti iki 24-erių. Tačiau ar tai ne per ilgai? Ar tai nekenkia vaiko savarankiškumui?

Laiko limito nėra
Psichologo nuomone, situacija įvairialypė, todėl vieno atsakymo niekada nebus: „Jeigu jaunuolis studijuoja sudėtingus mokslus ir neturi galimybės save išlaikyti, turbūt jam reikėtų padėti. Kita vertus, jeigu jaunuolis neturi darbo, niekur nesimoko, nieko neveikia, tik sėdi tėvams ant sprando, tokiu atveju – išlaikymas kenkia. Reikia ne pinigus skaičiuoti, bet atsižvelgti į patį kontekstą. Stebėti ar jaunuolis žengia į priekį, ar tiesiog „stumdosi“.
Ne visi savo atžalomis besirūpinantys asmenys laukia, kol vaikai baigs mokslus. Kai kurie jų savo atžalas ragina pradėti dirbti dar šiems besimokant mokykloje. Psichologijos mokslų daktaras sako, jog tai nėra blogai. Jeigu vaikas/jaunuolis pats reiškia norą dirbti – puiku. Dirbdamas jis išmoks būti dar atsakingesnis, o uždirbtus pinigus galės išleisti savo svajonei įgyvendinti.
Svarbiausia, kad darbas nevirstų prievole. Kitu atveju, pasekmės gali būti labai rimtos. Tuomet darbas gali virsti kažkuo labai nemaloniu, atgrasiu ir kilti karjeros laiptais bus gerokai sunkiau.
„Kad vaikas užsidirba savo pinigų, be abejo, gerai. Tai didina atsakingumą, padeda suprasti, kad pinigai iš dangaus nenukrenta, suvokti, jog daug kas priklauso nuo žmogaus pastangų“, – privalomumus vardija M. Daugelavičius.

Rūpinasi mažųjų ateitimi
Tėvai pasakoja, kad šiais laikais išlaikyti vaiką sunku. Norint, kad jam nieko netrūktų, reikia nemažai investicijų. Todėl neretai atžalas auginantys asmenys aukoja savo asmeninius interesus ir perka tai, ko vaikui labiausiai reikia.
„Mano šeimą sudaro trys asmenys, kiek išleidžiame per mėnesį, bijau skaičiuoti. Tačiau akivaizdu, jog didžiausią sumą skiriame maistui. Mano vyras mėgsta saldumynus, todėl daug pinigų išleidžiame bandelėms, sausainiams ir pan. Dukrytei tenka pirkti sauskelnes, mišinukus, drabužėlius ir t. t.“, – sako Lina.
„Augant vaikui, keičiasi ir jo poreikiai. Kol mūsų mažylis buvo dar kūdikis, daugiausiai išleisdavome sauskelnėms ir mišinukams. Dabar reikia mokėti už darželį, pramogas. Vaiko ateičiai taupyti nelabai išeina, nes praktiškai visas pajamas skiriame mokesčiams“, – kalba Simona.
O vieniša mama Liuda atvirauja, kad dėl Lietuvoje esančių didžiausių kainų ir mažiausių algų sutaupyti praktiškai neįmanoma. Tačiau sako, kad savo mažajam nieko negaili: „Kai nueinu į parduotuvę perku viską, ko tik jam gali prireikti. Geriau jau sau ko nors nenusipirksiu, kad tik mano vaikas turėtų viską, kas geriausia.“

Tėvai pripažįsta, kad, norint padėti vaikui užaugti, atsiskleisti, puoselėti jo talentus, reikia investuoti, skirti tam lėšų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.