Rytoj prasidėsiančio festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ organizatoriai nusprendė pagerbti garsų šiaulietį dailininką Gerardą Bagdonavičių ir šiųmetį festivalį paskirti jo atminimui. Ką padarė kultūros darbuotojai, to jau daugiau nei kelis dešimtmečius nesugeba padaryti politikai. Pastarieji tik šeria gyventojus tuščiais pažadais, kad suremontuos žymaus dailininko namą, kol šis kultūros paveldu pripažintas pastatėlis vos beįžiūrimas pro piktžolių tankmę. „Čia buvusios valdžios aplaidumas. Net du kartus pramiegotas finansavimas“, – tikina dabartinė miesto valdžia. „Taip, mes tam namui neskyrėme pinigų. Jei dabartinė valdžia mano, kad tą pastatą reikia tvarkyti, tai tegul neverkia, o ieško sprendimų“, – atšauna buvę miesto vadovai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Namą atpažinsi iš piktžolių lauko
Tikriausiai kiekvienam šiauliečiui puikiai žinoma dailininko, grafiko, pedagogo, kraštotyrininko, scenografo, vieno iš ekslibrisų pradininkų G. Bagdonavičiaus pavardė. Šis įvairiapusis kūrėjas išugdė ne vieną menininkų bei meno mylėtojų kartą, visą savo talentą ir gyvenimą atidavė Šiaulių miestui. Skubėdami į Respublikinę Šiaulių ligoninę tikriausiai net nesusimąstote, kad Aušros alėjoje 84 numeriu pažymėtas apleistas namas, kuris šiuo metu sunkiai beįžvelgiamas pro piktžoles, yra būtent šio „žmogaus orkestro“. Manoma, kad namą apie 1930 m. dailininkas pasistatė pagal savo eskizus padedant garsiam architektui Karoliui Reisonui. Po G. Bagdonavičiaus mirties šis pastatas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu. Tada sužibo viltis, kad miesto centre esančiu pastatu bus pasirūpinta.
Deja, deja... Dešimtmetis po dešimtmečio, o prie trūnijančio namelio taip ir neprisiliečia statybininko ranka. Tiesa, vilties, kuri, kaip žinia, yra neprotingųjų motina, kartkartėmis suteikia politikai. „Sutvarkysim!“ – daug metų žada jie.
Dar praėjusių metų rugsėjo mėnesį į posėdį susirinkusi Šiaulių miesto taryba patvirtino projektą, kuriuo pritarė skirti dalinį finansavimą G. Bagdonavičiaus namo tvarkymui. Buvo numatyta 20 proc. reikiamos sumos skirti iš miesto biudžeto, likusį finansavimą tikėtasi gauti iš valstybės biudžeto.
„Paaiškėjo tokie negeri dalykai, kad iš tribūnų pernai buvo sakoma, kad rūpinsis, kad numatyta lėšų, o pasirodo, kad nebuvo niekuo rūpinamasi, nebuvo politinės valios tą G. Bagdonavičiaus namą tvarkyti. Skaudu, nes visi projektai jau yra paruošti“, – teigė Šiaulių miesto vicemeras Stasys Tumėnas.

Pravažiavo net keli traukiniai, bet...
Po senosios valdžios paliktą popierizmą pasirausęs vicemeras atsekė, kad buvę miesto vadovai sugebėjo net kelis kartus pramiegoti paramos lėšas, už kurias būtų galėję sutvarkyti paveldosauginį pastatą. Pirmą kartą Savivaldybė pražiopsojo Norvegijos vyriausybės fondų paramą. Nors paraiška ir buvo pateikta, tačiau smarkiai per vėlai pateiktas techninis projektas paskandino visas viltis.
Antrąkart esą buvo galima gauti europinę paramą pagal 2014 – 2020 metų nacionalinės pažangos programos priemonę kultūros paveldo objektams išsaugoti ir aktualizuoti, tačiau ir čia – šnipštas.
„Šiauliai vieninteliai, ties kuriais įrašytas nulis... Nors Pakruojis, Joniškis, Akmenė po 291 tūkst. eurų gavo. O prie mūsų, kur turėjo būti skirtos lėšos Bagdonavičiaus namui, atsirado nulis, nes praėjusi valdžia prioritetus kitus matė. Tai man ministerijoje taip ir pasakė: „Ką mes galime padaryti, jei jūsų valdžia nenorėjo lėšų“, – stebėjosi S. Tumėnas.
Dabartinė miesto valdžia atkapstė ir dar vieną pažymą, kurią perskaičius išpylė prakaitas. Jei Šiaulių miesto valdžia būtų sutvarkiusi G. Bagdonavičiaus namą, ministerija po projekto įgyvendinimo būtų dengusi namo eksploatavimo išlaidas. „Būtų už šildymą mokėjusi ir t. t. Su sąlyga, kad mes ten būtume priėmę Ryčio Budrio kontorą. Kitaip tariant, būtume turėję porą kabinetų duoti“, – aiškino miesto vadovai.
„Šiaulių naujienos“ jau rašė apie tokį Kultūros paveldo departamento 2013 metais pateiktą siūlymą.
„Ne mums šio pastato reikia – ten, kur dabar esame įsikūrę, mums ir geriau, mažiau vargo. Bet jei tai yra sąlyga neleisti šiam namui sunykti, mes norime taip gera padaryti Šiauliams“, – tada aiškino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas R. Budrys. Deja, net ir tokiais pasiūlymais nepasinaudota.

Kita valdžia – kiti prioritetai
Nejaugi senoji miesto valdžia buvo taip kietai įmigusi, kad sugebėjo praleisti net du traukinius? Eksmeras Justinas Sartauskas neslepia, kad turėjo kitokius prioritetus ir dėl šio pastato gerovės per daug nesiplėšė. „G. Bagdonavičiaus namas yra kultūros paveldo objektas. Savivaldybė šiame pastate nelabai mato, ką galėtų veikti, jei jį restauruotų. Mes buvome pasiūlę Kultūros paveldo departamentui perimti šitą pastatą, jie nesutiko, bet savo gyvenimą jame matė. Jų iniciatyvos teise teikėme į Norvegijos fondus paraišką gauti finansavimą. Iš tikrųjų ten mes nespėjome. Techninį projektą reikėjo padaryti, už jį reikėjo sumokėti pinigus, tačiau finansavimo taip ir negavome“, – teigė eksmeras.
Kartą suklysti galima, bet juk buvo pramiegota ir dar viena galimybė, kai lėšas galėjome pasiimti iš Kultūros ministerijos. „Lėšas mes pasiėmėme. Tik mūsų prioritetai buvo jas skirti Kultūros centrui, kuris yra žymiai svarbesnis objektas Šiauliams“, – teigė J. Sartauskas ir pabrėžė, kad jeigu naujajai valdžiai atrodo kitaip, tegul ieško galimybių. O lėšų neva prireiktų nemažai – anksčiau skaičiuota, kad vien G. Bagdonavičiaus namo sutvarkymas kainuotų per milijoną litų, dar pusę tiek reikėtų skirti aplinkos tvarkymui. „Geriausia būtų, jei šį namą perimtų valstybė“, – baigdamas pokalbį sakė eksmeras.

Lėšas rinks po kruopelytę
Dabartinė miesto valdžia į tokius pasiūlymus žiūri skeptiškai. „Jeigu valstybei perduosi, tai papuls į sąrašą, kuriame koks 140 objektų, ir neaišku kada ateis eilė juo rūpintis“, – sakė S. Tumėnas ir pabrėžė, kad Šiaulių miesto savivaldybė turi labai mažai kultūros paveldo objektų, todėl būtų didžiulė gėda numoti į juos ranka. Juolab kad Šiaulių „Aušros“ muziejus turi per 3800 G. Bagdonavičiaus eksponatų, kuriuos būtų galima eksponuoti viename sutvarkyto namo aukšte. „Ten galėtų ir kokios bendruomenės burtis, galėtų būti kokie kūrybos namai...“ – svarstė jis.
Akivaizdu, kad idėjų yra. Ar tai reiškia, kad naujoji valdžia bandys surasti lėšų G. Bagdonavičiaus namo tvarkymui? „Dabar tą darbą padaryti bus kokį 20 kartų sunkiau. Mes stengsimės jį padaryti, nežinia, ar pavyks, bet stengsimės“, – sakė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.
Jam antrino vicemeras S. Tumėnas teigdamas, kad lėšas iš įvairių finansavimo šaltinių teks rinkti po kruopelytę. „Nes tokio vientiso, kur buvo galimybė du milijonus iš karto gauti, šiame etape rasti tikrai nebeišeis“, – tikino jis bei informavo, kad vienas projektas, kuris turi būti pabaigtas iki rugsėjo 1 d., jau ruošiamas.