D. Martinaitienė: „Vasarą žmonės dirbdavo pačius rimčiausius darbus, todėl laiko ruoštis ir švęsti tikrai neturėjo.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Judita BALTAKYTĖ
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Joninės – viena populiariausių ir linksmiausių vasaros švenčių, kai diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Šią naktį Lietuvoje beveik nesutemsta – vakaruose užgesusį saulėlydį iškart keičia pirmieji aušros spinduliai rytuose. Artėjant šventei nutarėme pakalbinti Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėją Dianą Martinaitienę ir pasidomėti, kas gi yra tos Joninės ir kaip lietuviai anksčiau jas švęsdavo.
– Kas yra Joninės?
– Ne paslaptis, kad Joninių diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia metuose. Šios šventės ištakos yra daug senesnės nei krikščionybė, nes ją švęsti buvo pradėta daug anksčiau. Krikščionybė prie pagoniškų švenčių sugebėjo priderinti savąsias. Taip atsitiko ir su Joninėmis – prie senovinių Rasos, Kupolių švenčių buvo pritaikyta šv. Jono Krikštytojo šventė. Joninių šventės tradicijos yra susijusios ne su žmogumi ar šiuo vardu, bet su gamtos virsmais. Buvo tikima, kad ypatingų gamtos virsmų metu žmogus turėdavo patirti juos kartu su gamta ir tarsi pereiti į kitą būvį ir taip padėti vienas kitam: žmogus – gamtai, o gamta – žmogui. Taigi, laikui bėgant, senosios tradicijos persipynė su naujosiomis ir dabar didžioji dalis žmonių švenčia Jonines kartu paminėdami ir saulėgrįžos šventę.
– Ar tiesa, kad XVI – XVIII amžiuje žmonės minėjo šią šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio pabaigos?
– Nepaisant to, kad vasaros saulėgrįža buvo tokia pat svarbi kaip Kalėdos ar Velykos, tokio laiko kaip adventas ar gavėnia nebuvo. Vasarą žmonės dirbdavo pačius rimčiausius darbus, todėl laiko ruoštis ir švęsti tikrai neturėjo.
Joninės buvo švenčiamos kur nors atvirame lauke, į kurį susirinkdavo visa kaimo bendruomenė. Žmonės sakydavo, kad per Jonines saulei reikėdavo padėti surasti sugrįžimo kelią, kad būtent tą naktį labiausiai kenkiančios raganos ir pikčiausios antgamtinės jėgos buvo pačios aktyviausios, todėl labai svarbu buvo lauką kiek įmanoma labiau apšviesti.
Štai todėl kaimo gyventojai laužą visuomet stengdavosi sukurti itin didelį. Žmonės ant karščio iškeldavo nebenaudojamų vežimų ratus, į juos įtaisydavo degios medžiagos ir saulei nusileidus uždegdavo, tačiau ne paprasta ugnimi. Ji privalėjo būti įskelta titnagu, o įžiebta senų šiaudų pagalba. Laužas ne tik kad suteikdavo šviesos, šilumos bei jaukumo šventei, bet ir saugodavo kaimo gyventojus nuo nelaimių ir piktųjų dvasių.
– O ką žmonės darydavo su likusiais laužo pelenais?
– Tiesą pasakius, pelenai nebuvo sureikšminami. Jeigu jau kalbame apie rytą, tai saulei patekėjus svarbiausia buvo rasa. Žmonės tikėdavo, kad jeigu ryte nuogas pasivoliosi rasoje ar bent veidą ja nusiprausi, tai būsi apsaugotas ir išgydytas nuo visų ligų, o tavo veidas ir kūnas taps gražūs ir lygūs.
– Joninių naktį jaunimas atlikdavo įvairiausius burtus, žaisdavo žaidimus. Kokius?
– Pati svarbiausia burtų ir žaidimų vieta buvo žolynai. Kai saulė pasiekdavo aukščiausią tašką, ten visuomet labiausiai sužysdavo gėlės ir augalai, todėl jiems skiriamas toks didelis dėmesys. Kalbant apie burtus, tai dažniausiai merginos pindavosi vainikus, prie jų kartais prisijungdavo ir vaikinai. Su tais vainikais vėliau jie burdavosi sau ateitį. Jeigu merginos vainikus pindavo vienos, tai svarbiausia sąlyga buvo visas savo mintis ir norus sudėti į tą vainiką, o pinant jį su niekuo nesikalbėti. Dažnai vaikinai stengdavosi nukreipti jų dėmesį mėgindami pakalbinti ar paerzinti, todėl tik stipriausios atsilaikydavo nė žodžio nepratarusios. Vienas populiariausių burtų – tų vainikėlių plukdymas. Jeigu vaikinai ir merginos pindavo vainikus kartu, tai vakare kartu juos paleisdavo į ežerą. Jei vaikino ir merginos vainikai susitinka – jiems yra lemta būti pora. Jeigu pindavo tik merginos, tai vakare juos paleisdavo ežere, o vaikinai bėgdavo tų vainikėlių gaudyti – kurios mergelės vainiką pagaus, ta ir bus jo išrinktoji. Taip pat tuos pačius vainikėlius jaunuoliai mėtydavo sau per petį ant kupolės
– iš kelinto karto jis užsikabins ant medžio, po tiek metų ištekės.
Vienas labai populiarus žaidimas-būrimas, kurį žmonės atlieka net ir šiais laikais – kupoliavimas, paprasčiau tariant skirtingų žolių rinkimas. Atsistojus lauko ar pievos viduryje, devynis kartus reikia paeiti po devynis žingsnius. Eiti užsimerkus, o kaskart sustojus – atsimerkti ir nusiskinti po vieną kokį nors žiedelį. Taip iš tų devynių surinktų žolių raganos burdavo ateitį, pasakodavo žmonėms, ką kiekviena jų reiškia. Nereikia būti ragana, kad galėtum tokius dalykus pasakyti, žmonės ir patys gali šį tą suprasti iš to, kaip kupolė atrodo – ar ji žalesnė, nuvytusi, palinkusi, pilkesnė, turi daugiau žiedų, paprastų žolių, o gal piktžolių. Dobilas visuomet yra bernelis, o ramunė – mergelė, tad reikia atkreipti dėmesį į tai, kokioje vietoje ir šalia ko jie įdėti. Po šventės kupolę reikia saugoti visus metus, jokiu būdu neišmesti, nes ji apsaugo namus nuo piktų dvasių, o per kitų metų Joninių šventę lauže tiesiog sudeginti.
– Daugumai žmonių Joninės asocijuojasi su paparčio žiedo ieškojimu.
– Visi mes žinome, kad paparčiai neturi žiedų – jie dauginasi kiek kitaip, todėl nežydi. Yra begalės pasakojimų apie paparčio žiedo ieškojimą ir visų jų pagrindinė mintis – jo ieškoti reikia eiti vienam. Keliauti reikia gilyn į mišką, kur niekas nebesigirdi. Kaip jau minėjau anksčiau, Joninių naktį antgamtinės dvasios būna pačios aktyviausios, todėl einant mišku girdima labai nemalonių ir gąsdinančių garsų, kurie ne vieną paskatina apsisukti ir grįžti atgal.
Paparčio žiedo ieškojimo esmė ir yra ta, kad reikia atlaikyti baimės antplūdžius ir pasiekti papartyną. Perlipimas per savo neryžtingumą bei baimę ir yra tas paparčio žiedo radimas – savęs nugalėjimas. Aišku, tai yra tik pasakos, tačiau pasakos iš niekur neatsiranda – jose visuomet yra dalis tiesos.
