Dina RAKAUSKIENĖ

Negavo paramos
Kaip čia atsitiko, kad du fotomenininkai Aleksandras Ostašenkovas ir Regina Šulskytė sulaukė neigiamo atsakymo iš Šiaulių miesto savivaldybės? Kiek žinoma, anksčiau A. Ostašenkovas pagalbos sulaukdavo iš miesto valdžios, tik šį kartą liko nieko nepešęs.
Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė sako, kad jeigu tik atsirasdavo galimybė skirti kurui ar būdavo laisvo transporto, tai miesto valdžia ir skirdavo.
Panašu, kad jau nebebus taip: pakalbėjai, ranką paspaudei ir gavai. Ir kodėl naujoji valdžia miesto menininkus turėtų skirstyti į „VIP“ ir „visus kitus“?
„Kai buvo paraiškų metas, paraišką jie teikė, bet finansavimas nebuvo skirtas, nes jokioms išvykoms, jokioms kelionėms – niekam nebuvo skirta lėšų. O kai antrą kartą teikė Kultūros skyriui paraišką dėl neplanuotos priemonės finansavimo. Tai buvo planuota paroda, tad Kultūros taryba neskyrė lėšų. Bet prisiminus, kitu laiku A. Ostašenkovas tikrai gaudavo finansavimą ir yra gavęs Kultūros ir meno premiją, ir kiek Savivaldybė galėjo, tiek padėjo. Jeigu direktorius negalėjo pagelbėti, tai matyt buvo priežastis“, – paaiškina vedėja.

Savivaldybė anksčiau buvo geranoriška
Šiaulietis fotografas dailininkas dizaineris Vilmantas Dambrauskas prisimena savo patirtis su Baltarusija, kai 2013 m. pristatė parodą „Mano miesto portretai“. „Mano paroda vyko Grodno mieste, šią parodą rėmė Savivaldybė, taip pat ir Lietuvos Respublikos konsulatas Grodno mieste. Jie skyrė diplomatinį transportą, todėl ir prie sienos nesulaikė. Viskas buvo puiku, Grodne mus globojo. Galiu pasakyti iš patirties – kiek į Miesto Savivaldybę kreipiausi, į Kultūros skyrių, visuomet gaudavau finansavimą. Negaliu skųstis“, – sako menininkas.
Dailininkas tapytojas profesorius Ričardas Garbačiauskas sako, kad viskas priklauso nuo padedančių organizacijų geranoriškumo – ar tai būtų Savivaldybė, ar privati struktūra. „Aš manau, kad visada gali surasti galimybę pagelbėti menininkams – ar transportu nuvežti iki Vilniaus, ar iki nelabai tolimo kito miesto. Šešerius metus teko būti Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininku, tai mums Savivaldybė ne kartą padėjo, skyrė transportą, mikroautobusą, kai reikėdavo važiuoti, pavyzdžiui, į Vilnių, į Dailininkų sąjungos konferenciją, kuri vyko kartą per metus“, – prisimena profesorius.
Jo teigimu, menininkai kaip gali, taip ir verčiasi ieškodami paramos. Jeigu tai būna grupės žmonių projektas, tada galimybės būna didesnės. Individualūs projektai – atskiros parodos jau brangiai kainuoja vienam – darbus reikia nuvežti ir parvežti atgal. „Mes, tapytojai, susiduriame su didesne problema, negu, pavyzdžiui, grafikai – jie gali paštu nusiųsti, o tapytojai drobes susikrauna ir turi parsivežti. Du reisai – ir gana brangūs“, – sako R. Garbačiauskas.
Jis pastebi, kad pagrindinius parodos kaštus paprastai sudaro kelionės išlaidos. Didesnis nuostolis nebūna toks akivaizdus kūrybinio proceso metu – medžiagos ir priemonės sunaudojamos ne visos iš karto, o pamažu. „Kai reikia konkrečiai mokėti už ilgą kelionę ir parsivežti darbus, tada labai jaučiasi. Žinote, niekas nėra įsipareigojęs padėti menininkams. O Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius irgi nėra turtingas. Pavyzdžiui, jeigu Savivaldybė remia projektą per Kultūros skyrių, tai tada gali būti numatytos lėšos transportui. O jeigu jos nenumatytos, tai tada menininkas turi pats sukti galvą. Jeigu kūriniai didesnio formato ir jiems gabenti reikia furgono ar autobusiuko, kelionės kaštai iš karto padidėja“, – sako profesorius.

O kas, jei visi taip eis prašyti?
Žinomas skulptorius, dailininkas, grafikas Martynas Gaubas pats niekada nėra prašęs tokios pagalbos ir nežino, ar jam kas nors duotų. Toks dėmesys iš Savivaldybės būtų gražus gestas, tačiau jis verčiau atsilygintų už tokį geranoriškumą, kad ir padovanodamas savo kūrinį miestui.
„Mano situacija kiek kitokia – aš visuomet pasiskaičiuoju ir įvardiju tai daugiau kaip savo asmeninį reikalą. Ir kažkaip nelabai šauna mintis prašyti. Daug žinau menininkų, kurie prašo ir gauna. Jie vėliau lieka dėkingi, savo darbus padovanoja miestui“, – svarsto menininkas.
Tačiau jo pastebėjimas geras – Savivaldybei gal ir nebūtų problemos paremti menininkus šitaip, bet tuomet gali kilti kiti dalykai – jeigu vienus veža, kodėl kitų nevežti prireikus? „Būdamas savivaldybės atstovu labai abejočiau, reikia ar nereikia remti, nes taip ir atsiras visa eilė prašančių“, – teigia M. Gaubas.
Kita vertus, tai ne į Niujorką skulptūras siųsti, nes tada jau tikrai būtų per brangu.
Šiaulietis dailininkas Bronius Rudys nepritaria tam, kai menininkai individualiai aplenkdami savo kūrybinę organizaciją pradeda vaikščioti per valdininkų kabinetus. Iš esmės jie turėtų vaikščioti pas privačius rėmėjus.
B. Rudys primena, jeigu paroda organizuojama užsienyje, tai Savivaldybėje yra Užsienio reikalų skyrius – ir ten gali kreiptis tik, aišku, iš anksto. Bet to, mieste yra pakankamai daug galingų įmonių.
Svarbu suvokti tai, kad viskas turi būti logiška ir gerai suplanuota – paskutinės minutės prašymai ir tuo labiau iš Savivaldybės, kuri savo lėšas planuoja į priekį ir visiems metams, nėra tokie jau paprasti dalykai.