Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sveikinu: jeigu papuolėte į šį laivą, vadinamą gyvenimu, gyvi iš jo jau nebeištrūksite. Dar daugiau, kiekvienas iš mūsų kelionės pabaigoje turės atsiskaityti Kapitonui, kaip praleido laiką, ką gero ar blogo nuveikė bekeliaudamas? Sakote, nemaloni perspektyva? Matyt, tas faktas ir pagimdė tikėjimą reinkarnacija, kaip dar viena galimybe ištaisyti savo klaidas. Nesigilinsime kaip, kada ir kur toks tikėjimas atsirado? Jo apologetų argumentai, švelniai kalbant, skystoki, o galimybė atgimti kitame kailyje – mane mažai vilioja.

Pirmiausia reikėtų ištverti dar vieną savo paties gimimą ir po to, kelerius metus, nuolat šlapią užpakaliuką. Pastarąjį kartą man pasisekė: mama paprasta, tvarkinga kaimo moteris, nuolat keitė ir vystė į sausus vystyklus, tačiau dabartiniai vaikučiai to gėrio nežino: vystyklus pakeitė „plastmasinės” sauskelnės. Užmovė vadinamuosius „pampersus” jaunoji mamaitė ir rami gali visą savaitę vaikščioti į vakarėlius, kavines bei soliariumus. Jos vaikelis sausas! Pasižiūri į tokį kūdikėlį, o sauskelnės išsipūtusios, už jį patį didesnės, it gera pagalvė... Ir maisto mėgiamo negalėčiau valgyti: kepsnio su česnaku, cepelinų bei šalto alaus. Juos pakeistų beskonė, iš pakelių verdama sintetika. Ir vaikščioti, ir kalbėtis, ir apsirengti vėl tektų mokytis iš naujo. Net baisu pagalvoti...

Gerai, jei pataikysiu gimti tradicinėje šeimoje, o jeigu ne? O jeigu mane įsivaikins, tarkime, kokia zoofilė? Sakote, tai pasakos? Sakote, visa tai neįmanoma? Ak, nebūkite greiti tvirtinti: juk nemažai to, kas vyksta dabar, dar prieš 10-15 metų atrodė neįmanoma, atrodė, šito nesugalvotų net karščiuojančios smegenys, tačiau tai įvyko ir dabar mums bandoma primesti kaip gyvenimo normą! Nenormalūs dabar tie, kas mąsto kitaip! Taaaip... Su iš Vakarų Europos ateinančia pažanga daug nepakovosi.

 

Todėl nenorėčiau, kad tokia mamaitė man išeinančiam į mokyklą sakytų: „Sūnaitėli, negauk dvejeto, o tai tėvelis supyks, ims urgzti ir tave sugrįžusį apkandžios...” O tikimybė didelė, nes po kelių dešimtmečių tradicinės šeimos gyvens rezervatuose, kur nors Rumšiškėse. Atvažiuos ten ekskursijos, pilni autobusai pasižiūrėti keistų senolių, kurių jaunystė buvo labai nelaiminga, nes neturėjo kompiuterių, čipsų ir dešrainių, o vesti ir tekėti galėjo tik už kitos lyties asmens. Ir tik už žmogaus. „Ak, vargšai! Ak, nelaimingi, tamsūs žmonės!” - suprantančiai linguos galvomis japonai turistai ir spragsės fotoaparatais.

Kiek dar laiko tektų praleisti trinant mokyklos suolą! Aišku, kad ne vienuolika metų: daugėja visokių technologijų, žinių ir pan. O atpratusių skaityti knygas mokinukų dėmesys bei atmintis traukiasi...  Todėl ir penkiolikos metų gali pasirodyti per maža. Įsivaizduojate: šitiek metų diena iš dienos vėl ruošti pamokas, drebėti prieš kontrolinius, klausytis nuobodžių mokytojų išvedžiojimų, bėgioti iš pamokų, o vėliau krimstis dėl eilinės mergelės klasiokės, kuri, pavasariui atėjus, pražydo kaip pienė palangėje...

 

Kas toliau? Išleistuvės, lakstymai į pasimatymus, sąmoningi nusikalbėjimai leidžiantis saulei, bemiegės, sunkių atodūsių kupinos naktys, balansavimas nuo visiškos ekstazės bei rožinės nirvanos ligi giliausios depresijos. Ne, ne, mano širdis dar kartą tokių viražų nebeatlaikytų.

 

O juk tame ateities pasaulyje ir mokslo aukštumų reikėtų siekti. Kuo toliau, tuo labiau vilioja vyriškos profesijos: jūreivio, kariškio, policijos tyrėjo arba bent jau kelių policininko (jeigu sužlugčiau per baigiamuosius egzaminus). Tačiau, blaiviai vertinant, reikia pripažinti, kad ko gero ir vėl tapčiau rašeiva. Na, pasvarstykime drauge: išplauksiu pusei metų gaudyti silkių į Atlantą, o čia žinutė iš namų: „Savaitgalį su draugu buvau grybauti. Baravykų pilni miškai, iššliaužiojome visas pakrūmes. Fantastika!” Taigi nagus nusigraužčiau... Ne dėl baravykų, žinoma. Policijos tyrėjo darbas būtų visai nieko, patinka narplioti visokias mįsles ir loginis mąstymas nesvetimas, tačiau turiu vieną esminį trūkumą, kliudantį šiai prakilniai profesijai: negalėčiau taip sau, „už nieką” mušti žmonių, tegul ir pažeidusių įstatymą. Kažkaip nebuvo progos savyje išsiugdyti šitokios vertingos savybės. Ir kyšių imti taip pat negalėčiau, vadinasi, su kelių policininko karjera irgi tenka atsisveikinti jos nė nepradėjus: kas gi norėtų dirbti su tokiu „trenktu” porininku? O tas faktas, kad galiu ilgai lindėti krūmuose (irgi svarbi tai profesijai savybė, kurią netyčia išsiugdžiau žvejodamas prie Nemuno) jau nieko nekeičia – būtina, bet nepakankama sąlyga.

Kariškiu būti jau greičiausiai neteks, nes Europa vienijasi, ir azijatai bando savo sąjungą suburti, vadinasi, greitai kariauti nebebus su kuo...

Paskui reikėtų sulaukti pensijos. Neabejotina, jog koks nors ateities premjeras Statinaitis pensinį amžių nukels iki 85-90 metų, idant „runkeliams” gyvenimas medumi teptas nepasirodytų. Ir spjaudysis šalies piliečiai: arabai ir persai, turkai, vietnamiečiai ir nigeriečiai bei keli dar užsilikę, neemigravę lietuviai...

 

Kažkaip skeptiškai vertinu visus tuos ekskursus į neva buvusius gyvenimus. Jeigu tikėsime, jog po mirties gaunamas kūnas priklauso nuo atpildo dėsnio – karmos, ir kuo daugiau piktadarysčių prikreti, tuo didesnė tikimybė, kad atgimsi kokio paliegėlio, „bomžo“ ar seksualinio maniako kailyje, arba net visai ne žmogumi. Tada daryti gerus darbus tikrai nebebus kaip. Sakykit, ką gero gali atlikti uodas? Voras arba musė? Vadinasi, neįvykdžius užduoties, bus smunkama ir toliau - iki vienaląsčių, iki bakterijų, kurias kiekvienas stengsis nugalabyti antibiotikų dozėmis... O kas tada?

 

Pasižiūriu kartais dokumentinius filmus, kaip koks nors žmogelis, regresyviosios hipnozės būklėje, staiga ima ir „prisimena” savo praėjusius gyvenimus... Vienas tikina buvęs Aleksandras Makedonietis, kitas - Egipto faraonas Ramzis kažkelintasis, trečia teigia buvusi Nefertitė, dar viena - vaikščiojusi gražiosios Kleopatros kūne... Žodžiu, visi neeilinės asmenybės, karvedžiai, rūmų damos, carienės... Ir nėra nė vieno, kopusio grafo Tyzenhauzo arklidžių mėšlą, irklavusio galerose arba 19-ajame amžiuje kur nors San Paule valiusio praeiviams batus. O juk šitokių, juodadarbių, iki mūsų gyveno milijardai, tad ir tikimybė, kad esi reinkarnavęsis iš jų – nesulyginamai didesnė...

 

Dievo (o jeigu kam priimtiniau – gamtos) sukurtame pasaulyje nėra nieko „taip sau”, „netyčia” ir be tikslo. Vadinasi, galime atgimti nors ir milijoną kartų, bet jeigu neprisimename ankstesnių gyvenimų patirties, vadinasi, ir vėl kartosime tas pačias klaidas. Tada iš tų besaikių atgimimų nėra nė mažiausios naudos. O tai dar vienas argumentas, dėl ko aš netikiu reinkarnacija.

Kęstučio PABIJUTO pieš.