Šventės globėjas E. Žakaris, džiaugdamasis patirtais įspūdžiais, pastebėjo, kad muzikinė pasaka „Kalėdų belaukiant“ pasiekė ir dar vieną tikslą – draugėn traukė šeimos narius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Laimutė LAURUTYTĖ, Irena RAMANECKIENĖ
„Kviečiame visus, norinčius atrasti artėjančias šventes, į trijų Šiaulių miesto pradinių mokyklų - Tėvo Benedikto Andruškos, Centro, „Saulės“ pradinių mokyklų - renginį – muzikinę pasaką „Kalėdų belaukiant“, – ragino miestiečius visų trijų pradinių mokyklų internetinės svetainės. Kvietimą papildė Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos dar iki tos šventės į internetinę erdvę paleistas linkėjimas: „Artėjančios šventės tenuskaidrina kiekvieno Jūsų kasdienybę, tesušildo sielą, teatneša džiaugsmo ir sveikatos.“
„Šventų Kalėdų laukimo paslaptis susijusi su mūsų visų stabtelėjimu kasdienybės rūpesčiuose ir galimybe apsidairyti, pasidžiaugti veiklos rezultatais ir mėgautis buvimu kartu“, – gruodžio 15-ąją Kultūros centre kalbėjo „Saulės“ pradinės mokyklos direktorė Regina Miežienė, Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos direktorė Laimutė Garbačauskienė ir Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas, tarsi visiems susirinkusiesiems atidarydami pasakos duris į Kiškių muzikinę kelionę.

Rengimasis kelionėn į Pasakų šalį
Bendrą „kelionę“ trijų pradinių mokyklų bendruomenėms pasiūlė Seimo narys Edvardas Žakaris, prisiėmęs jos globėjo pareigas.
Kaip užsiminė R. Miežienė, toji idėja iš pradžių ją šiek tiek net nugąsdinusi – iki šiol mokyklų nebendrauta tokia forma, t. y. kuriant nemenkos apimties renginį, skirtą trims miesto bendruomenėms – pradinių mokyklų moksleiviams, jų tėveliams ir kitiems artimiesiems.
Gal ir direktorius – Laimutę Garbačauskienę bei Edmundą Valucką – buvo apėmęs panašus baugesys? Idėją palaikė visų trijų mokyklų komandos ir baugesys išsisklaidė.

Pranokti lūkesčiai
Pasakos muzikinės-kelionės scenarijus pritaikytas smalsučiams, kokie ir yra pradinių klasių mokiniai, priešmokyklinukai. Kiškučiams parūpsta, kodėl namai kvepia pyragu, kokiai šventei ruošiamasi. Pirmučiausia galvon šauna spėlionė apie visiems gerai žinomą (kiškių šeima gana gausi) šventę: bus kurio nors zuikučio gimtadienis. Atmetus spėjinį, kažkuris iš mažųjų demonstruoja savo žinojimą – Velykos!
Tik vyresniesiems viską garsiai apsvarsčius, nutariama, kad šį kartą pyragai kepami šv. Kalėdų proga, kad tai irgi gimtadienis... Visai trumpame vaidybiniame fragmentėlyje (spektaklio režisierė ir vaidybos mokytoja Aušra Gricienė) sukaupta nemažai pamokymų / patarimų už „aktorius“ jaunesniems žiūrovams salėje. Žinia, priešmokyklinio ugdymo grupių ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai niekada nebūna pasyvūs žiūrovai, jie mintimis veikia / kalbasi su „artistais“. Ne vienas panašus didaktinis momentas, įkomponuotas į scenarijų, virto mažyčiais, visų noriai priimamais pamokymais, patarimais, kaip elgtis, kaip bendrauti tikrovėje.
Kiškiukai kartu su Mama Kiškiene (mokytoja Jurgita Vaitkuvienė) aplankė šešias Pasakos šalis: Angelų, Nykštukų, Paukščių, Snaigių, Žaislų, svečiavosi ir pas Sniego Karalienę, tik ne pas tą piktąją iš žinomos pasakos, kuri buvo pagrobusi Gerdos mažąjį broliuką Kajų. O gal drąsios Gerdos širdies gerumas, aukojimasis gelbstint broliuką pakeitė ir pačią Sniego Karalienę? Kas žino? Ta mįslė, matyt, buvo skirta ketvirtokams ir vyresniems už juos žiūrovams. Taigi, kiekvienoje šalyje per melodingą dainą, lyrišką ar judresnį šokį, įsijautus į jų turinį, sužinota ir / ar suprasta vis kas nors nauja.
Šventės rengėjai itin daug dėmesio skyrė kurti sąlygoms / aplinkybėms, kuriose mokiniai galėtų išreikšti savo meninius gebėjimus, parodyti sumanumą, kūrybiškumą ir pademonstruoti susirinkusiesiems savo atkaklaus, nevienadienio darbo rezultatus. Visus sužavėjo jauniausioji solistė – pirmokė Smiltė iš „Saulės“ pradinės mokyklos, dainavusi „Eglelės lopšinę“. Smiltė taip įsijautusi dainavo, kad kažkuris kokių trejų / ketverių metų žiūrovas ėmė saviškai iš salės jai pritarti.
Angelų šalyje Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos mokiniai atliko savo muzikos mokytojos Vilmos Ušinskienės autorinę dainą „Kalėdų žvaigždė“. Nors tokia informacija nebuvo viešai pasakyta, bet jau pats mokytojos buvimas tarp savo choristų ir dainavimas kartu žadino žiūrovų pasigėrėjimą gražiais tarpusavio santykiais.
Pasigėrėjimą kėlė visų pradinių mokyklų dainų atlikėjų itin nuoširdus dainavimas. Abejojama, ar vaikai matė žiūrovus – jie kalbėjosi su dainomis: ir akių judesiais, ir veido raumenimis, ir rankomis stengėsi patvirtinti tai, kas tariama žodžiais. Jiems sekėsi dainuoti taip, kaip savo mokytojų – Vitalijos Padgureckienės, Vilmos Ušinskienės – buvo mokomi bendrauti su daina, pamirštant viską aplinkui.
Ir dar: finalines giesmes – „Tyli naktis“ ir „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ – giedojo ne vien tik trijų mokyklų muzikinės pasakos dalyviai. Jaudinantis momentas, kai pakviesti į sceną iš salės ėmė kilti tų mokyklų mokiniai, gausindami giedotojų būrį.
Būtų didžiausias netaktas bandyti „rūšiuoti“ šokėjus pagal judesių lengvumą, grakštumą, ritminę plastiką, gesto ir mimikos derinius. Atskirais momentais atrodė, kad tie visi mokiniai lanko kokią nors specializuotą šokių klasę / programą, nes puikiai jaučia šokio teikiamą malonumą sau ir žiūrovams salėje. Svarbiausia, kad šokių judesių ir muzikos deriniai sukurti pačių mokytojų - Loretos Strazdauskienės, Ilonos Lukavičienės.
Kiekvienos Pasakų šalies muzikinė programa – ne vienos kurios nors pedagogės darbas. Antai Nykštukų šalies scenarijaus detales kūrė Centro pradinės mokyklos trečiokų mokytojos Dalia Martinaitienė ir Lilija Norutienė, o Paukščių šalies – mokytoja Kristina Vaitiekūnienė, muzikos mokytoja Rasa Vaitoškienė talkinant ketvirtokų mokytojoms Almai Kalinauskienei, Daliai Ramonienei ir dailės mokytojai Nijolei Gurskienei.
Prieškalėdinė pasaka tikrai nebūtų buvusi tokia nuotaikinga ir graži be „Saulės“ pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Vidos Plechavičienės, kuri kūrė šventės nuostatus, koordinavo visą renginį ir Centro pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo ugdymui Sauliaus Vilučio, sumodeliavusio nuostabų muzikinį ir vaizdinį foną. Vienas dalykas matyti baltai apsirengusias mergaites, šokančias natūralioje scenoje, ir visai kitas – kai už šokėjų nugarų per visą sieną nusidriekia spalvoti žiemos vaizdai su skraidančiomis didžiulėmis snaiguolėmis. Tada nesąmoningai pradedi galvoti, kad tos šokėjos scenon neabejojamai nusileido iš debesų ir dabar sukasi tuo pačiu ritmu, kaip ir tikrosios gamtos snaigės.

Įvairesnių bendravimo formų su tėvais paieška
Tai dar vienas numatytas šio renginio tikslas. Kiekvienos mokyklos mokytojai kartu su vaikučių tėveliais pasirūpino savo dalyvių sceniniu įvaizdžiu – rūbais. Šventės stebėtojai – Šiaulių miesto lopšelių-darželių, progimnazijų, socialinių partnerių ir Švietimo skyriaus atstovai - buvome priblokšti tų sceninių drabužių įvairove ir puošnumu.
Antai garsiai triukšmaujančios girios paukštės vilkėjo raudonais sijonėliais ir juodais sportinukais, paukštukai – baltais marškinukais. Bet kai buvo inscenizuojama daina apie žvirblelį nabagėlį, mergaitės jau vilkėjo pilkai rusvus sarafanėlius, o galvelės ne tai kepuraitėmis, ne tai skarelėmis apgaubtos. Žodžiais nenusakomai akį traukė itin puošnūs Nykštukų šalies gyventojų drabužėliai, baltai balta angelų ir snieguolių apranga. Stebėjai juos ir galvojai apie tų vaikučių tėvų gerumą, rūpestingumą, dosnumą. Žadino pasigėrėjimą jų siekis, kad šventė būtų ir šiuo požiūriu pakylėta į aukštumas. Būtina pabrėžti, kad tokia visų trijų mokyklų mokinių tėvų nuostata – tai kartu ir padėkos savo vaikų mokytojoms išraiška, jautrus jų įdėtų pastangų, mokant ugdytinius šokių, dainų, vaidybos elementų, įvertinimas. Tai kartu ir supratimas, kad jų sūnus ar dukra nuo vaikystės turi pajusti meno, grožio žavesį, nes svarbiausia gyvenime – žmogaus dvasingumas, o tik po to – darbinė kompetencija.
Šventės globėjas E. Žakaris, džiaugdamasis patirtais įspūdžiais, pastebėjo, kad renginys pasiekė ir dar vieną tikslą – draugėn traukė šeimos narius. Tyrimais patvirtinta, kad tėvai šiame skubos amžiuje nebeturi laiko pabūti, pakalbėti su savo vaikais. Ne veltui iki koncerto didžiausias mokyklų direktorių jaudulys buvo, ar pavyks visus besirenkančiuosius sutalpinti salėje. Nerimauta ne be pagrindo. Teko prašyti, kad tėveliai, mamytės savo jaunesnes atžalas pasisodintų ant kelių. Visiems buvo ne tik įdomu, bet ir brangu matyti savo sesę ar brolį, savo dukrą ar sūnų scenoje. Būtina pastebėti, kad jauniausiasis žiūrovas – Nojus – tik dviejų mėnesių. Nors pats jis nesusivokė, kur esąs, bet kiek palaimos atėjimu Mama suteikė savo pradinukui, stebėdama jo pasirodymą. O po pasirodymo kiek įspūdžių ir kalbų kiekvienoje šeimoje!

Edvardo Žakario iniciatyvos prasmė
Popietė praleista turiningai ir šventiškai nuotaikingai – viskas dvelkė pasaka: artistai iš trijų pradinių mokyklų vaidino, šoko, dainavo, teikė džiaugsmą draugams, tėveliams, svečiams. Su kaupu išsipildė renginio pradžioje E. Žakario ištartas palinkėjimas: „Mylėkime vienas kitą, šypsokimės, džiaukimės, būkime kantresni, atlaidesni... Šv. Kalėdų laukimas tevirpina mūsų širdis...“
Šventei pasibaigus, direktoriai lūkuriavo tarsi norėdami atsipeikėti po patirtų malonių įspūdžių, kurių teikė ugdytiniai ir darbščios jų mokyklų bendruomenės... Svarbiausia – padėkoti vieni kitiems, kad buvo kartu, kad ryžosi tokiam neįprastam žingsniui. Padėkoti Seimo nariui E. Žakariui už nuostabią iniciatyvą, kilusią iš praktinių įžvalgų ir gilaus supratimo, kad dabartinis žmogus stovi ant susvetimėjimo slenksčio ar net yra peržengęs jį dėl pačių įvairiausių priežasčių: į žmonių tarpusavio santykius perkeltų ekonominės rinkos konkurencingumo dėsnių; demografinių aplinkybių; šeimos, kaip vertybės, sampratos nykimo; tolerancijos, atlaidumo, paslaugumo stokos ir nepakantumo, pavydo, abejingumo kitiems stiprėjimo. Todėl trijų pradinių mokyklų direktoriai nė kiek neabejoja, kad ši šventė – tik įžanga į gražaus bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Muzikinės pasakos „Kalėdų belaukiant“ dalyviai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.