Žvejyba nuo seno Lietuvoje yra mėgstama: vieniems tai puikus laisvo laiko praleidimo būdas gamtoje, kiti iš to uždirba pinigus. Užkietėję žvejai dažnai buriasi į draugijas, organizuoja įvairiausias išvykas ir varžytuves. Tad Tarptautinės žvejų dienos proga pakalbinome keletą užkietėjusių žvejų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Judita BALTAKYTĖ

Faustas: „Man labai patinka pats ruošimosi į žvejybą etapas“
– Mano tėtis buvo užkietėjęs žvejys, todėl šį hobį perėmiau iš jo ir žvejoti pradėjau nuo vaikystės. Kol buvau mažesnis, jis mane vesdavosi kartu, o paūgėjus duodavo meškerę ir leisdavo eiti vienam ar kartu su draugais.
Per visą tą laiką, kiek žvejoju, labiausiai įsiminę įvykiai buvo du – vienas labai džiuginantis, o kitas ne toks jau ir smagus. Prieš keletą metų Kuršių mariose pagavau daugiau negu dešimt kilogramų sveriančią lydeką. Ši diena tikrai įsiminė visam gyvenimui. Kitas įvykis ne toks smagus – prieš kelerius metus rudenį su draugais žvejojome Molėtų rajone. Viskas buvo gerai, kaip visada, tačiau staiga valtis pradėjo svyruoti ir netikėtai apsivertė. Tuo metu pagalvojau, kad nuskęsime ir jau nebeišsikapanosime. Prireikė medikų pagalbos, tačiau galiausiai viskas baigėsi gerai.
Per tiek metų supratau, kad pagautas laimikis tikrai nėra žvejybos pagrindas. Man labai patinka pats ruošimosi į žvejybą etapas, kai reikia susidėti meškeres, kabliukus, nueiti į parduotuvę nusipirkti masalo, susisiekti su draugais ir nuspręsti, kur šį kartą važiuosime.
Yra grupė draugų, su kuriais žvejoti važiuojame nuolat, o kaip ir visi užkietėję žvejai turime keletą savo vietelių, kurių nemėgstame išduoti. Tas pasibuvimas gamtoje su draugų kompanija užsiimant mėgstama veikla atperka viską.

Česlovas: „Sugauta žuvis man nėra pats svarbiausias dalykas“
– Labai mėgstu žvejoti! Viskas prasidėjo, kai vaikystėje su draugais už sutaupytas kapeikas pirkome meškeres, o sliekų eidavome ieškoti tėvų darže. Kiek kartų esu gavęs pylos iš tėvų už tai, kad vėluodavau grįžti vakarienės arba išvis nepareidavau namo… Bet nieko jie pakeisti negalėjo – žvejyba anuomet man buvo viskas!
Kokių „zbitkų“ su draugais tik nepridarydavome: esame net masalą iš kolegų pavogę – vienas draugas užkalbino kolegą, o mes tuo tarpu įsisukome į jo žvejybinę dėžutę.
Dabar mėgstu žvejoti vienas. Kadangi gyvenu mieste, o gyvenimo ritmas yra itin įtemptas, pasibuvimas gryname ore su savo mintimis atliekant mėgstamą veiklą yra pats geriausias vaistas nuo miesto šurmulio.
Ko gero, iš mano pasakojimo galima suprasti, kad sugauta žuvis man anaiptol nėra pats svarbiausias dalykas. Nors kai pagavau 6 kilogramus sveriančią lydeką, paleisti jos nenorėjau. Tai atsitiko prieš kokius 10 metų, kai su draugais išsiruošėme į žvejybą visam savaitgaliui. Žmonas ir vaikus palikome namie, sakėme, lai šis savaitgalis būna „vyrų savaitgalis“. Taigi, nuvažiavome, pasistatėme palapines, kas liko laužo kurti, kas atsisėdo prie stalo alučio gurkšnoti, o aš čiupau pripučiamą valtį ir – į trasą! Įtartinai greitai pagavau kažkokią mažą žuvelę ir nutariau paeksperimentuoti: užmečiau ją kaip jauką. Nepraėjo nei penkios minutės, iš vandens vargais negalais ištraukiau gražutę, šešis kilogramus sveriančią lydeką.

Alfonsas: „Važiuodamas žvejoti tikiuosi, kad sugausiu dar didesnę žuvį“
– Manau, kad žvejojimas man yra įgimtas dalykas, nes tuo domėtis ir užsiiminėti pradėjau nuo mažų dienų. Per tokį ilgą laiką patyriau pačių įvairiausių nutikimų. Bet, ko gero, labiausiai pamenu, kai vieną kartą žiemos metu žvejojau ir įlūžau. Tai tikrai ne pati maloniausia patirtis. Smagiau prisiminti laiką, praleistą su draugais, sugautą laimikį. Prieš kokius penkiasdešimt metų sugavau 6,5 kilogramo svėrusią lydeką. Tačiau net ir dabar kiekvieną savaitgalį važiuodamas žvejoti tikiuosi, kad sugausiu dar didesnę žuvį.
Laimikis man niekuomet neatstos malonumo žvejojant. Man labiausiai patinka ruošimosi žvejybai procesas, tada susitikimas su draugais ir gryname ore su jais praleistas laikas. Visai nesvarbu pučia stiprus vėjas, lyja lietus ar sninga.