Birželio 14-oji: gedime ir viliamės

06-15-2015 22

Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtų renginių akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Kasmet Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena primena, kad 1941 m. birželio 14-ąją Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurinės Sovietų Sąjungos teritorijas. Tai be galo skaudus, tragiškas ir tuo pačiu pamokantis Lietuvos istorijos puslapis.
Rusų rašytojas ir politinis kalinys Varlamas Šalamovas, ilgai kalėjęs nežmoniškomis sąlygomis, rašė, kad lageris visais požiūriais yra neigiama gyvenimo mokykla. Nei kalinys, kad ir kas jis buvo dar prieš patekdamas į lagerį, nei jo viršininkas, nei jo sargybiniai – niekas iš čia nieko naudingo negalėjo išsinešti. „Kiekviena minutė lageryje – tai myriop pasmerkta minutė“. Šis ir kiti skirtingų žmonių liudijimai, dokumentinė ir vaizdinė medžiaga – Genocido aukų muziejaus ir Permės memorialinio muziejaus „Permė-36“ parodos „Gulagas. Vieno lagerio istorija“ stenduose. Gedulo ir vilties dieną šią parodą pristatė miesto savivaldybės skvere Šiaulių „Aušros“ muziejus. Tos pačios dienos popietę prie geležinkelio rampos vyko iškilmingas Gedulo ir vilties dienos minėjimas. Čia, pro šalį retkarčiais prariedant triukšmingiems traukiniams, skambėjo lietuvių poetų eilės, dainos apie Tėvynę ir atsiminimai apie tremtį.

,,Permė-36“ – griežčiausio režimo lageris
Šiaulių „Aušros“ muziejaus skyriaus vedėja Birutė Lukošiūtė susirinkusiems skvere pristatė plačiau parodą, pasakojančią apie lagerį, kuris buvo įkurtas Permės srities Čiusiovajaus rajono Kučino gyvenvietėje. „Lageris veikė nuo 1946 metų ir, praėjęs net kelis etapus, veikė iki pat 1987 m. Didžioji lagerių dalis po Stalino mirties buvo uždaryti. O čia vėliau, septintajame-devintajame dešimtmetyje, buvo kalinami disidentai. Lageris buvo ypač griežto režimo. Čia patekę už antisovietinę veiklą pakartotinai atsidurdavo ypatingo režimo zonoje“, – sakė B. Lukošiūtė.
Ilgainiui šis lageris Sovietų Sąjungoje buvo tapęs griežčiausiai saugomu ypatingojo režimo lageriu. Jame buvo kalinami įvairių tautybių disidentai, žmogaus teisių gynėjai, Helsinkio grupės įkūrėjai ir nariai.
„Permė-35“, „Permė-36“ ir „Permė-37“ lageriuose kalėjo žymūs žmogaus teisių gynėjai ir disidentai tarp kurių ir lietuviai Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Plumpa, Gintautas Iešmantas, Antanas Terleckas.
Atrodo, kad šis istorijos laikotarpis toli. O išties, ką galėjo jausti žmogus atsidūręs ypatingo režimo zonoje? Visą parą stebimas ten, kur judėjimas griežtai ribojamas, darbo patalpos įrengtos tame pačiame barake, kur ir kameros, o pasivaikščiojimui buvo skiriama vos 30 min. dviejų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio kiemeliuose. Už menkiausią nusižengimą grėsė karceris. Pavyzdžiui, 1985 m. karceryje keistomis aplinkybėmis mirė ukrainietis poetas V. Stusas, kuris vertė į ukrainiečių kalbą Reinerio Marijos Rilkės „Romos sonetus“. Karceryje buvo rastas negyvas. Jis buvo paskelbtas kandidatu gauti Nobelio premiją.

Kad istoriją nešiotų jaunoji karta
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šiaulių filialo vadovė Valerija Jokubauskienė, kalbėdama Savivaldybės skverelyje, priminė, kad prieš 74 metus buvo lygiai tokia pat vasara kaip ir visos. Tačiau vieno žmogaus beprotiški sprendimai pakeitė žmonių likimus. „Prieš 74 metus, kaip ir šiandien, tikriausiai buvo saulėta, žmonės džiaugėsi vasara, visi buvo įnikę į vasariškus darbus, ilsėjosi, meldėsi, lankė bažnyčią. Ir štai vidury nakties kažkas beldžiasi į duris, su ginklais įeina, įsiveržia į kambarį ir sako: jūs esate išvežami. Neaišku kur, neaišku kuriam laikui ir neaišku už ką“, – sakė vadovė ir svarstė – už ką vis dėlto? Galbūt išvežami todėl, kad visi labai mylėjo savo tėvynę, kad jos labui nebijojo paaukoti savo gyvybių kaip ir už savo šventą tikėjimą.
Tačiau negyjanti Lietuvos žaizda turi būti prisiminta: turime prisiminti tuos 280 tūkst. žmonių, galbūt net ir daugiau – ištremtų, nukankintų, žuvusių, pražudytų. Kai kurių iš jų kapai tebėra nežinioje. Nes kalbėti apie didvyrius ir juos gerbti, prisiminti – tai mokytis iš istorijos.
„Okupantai vykdė kraupius veiksmus ir norėjo sunaikinti Lietuvos valstybę, galvodami, kad Lietuva, netekusi savo šviesuolių, didžiulės atramos, tikriausiai žlugs ir ją bus lengva valdyti. Juk kaip sako, pirma reikia paklupdyti, o paskui bus lengva valdyti. Tačiau Lietuva neišsigando nei tremties, nei lagerių, nei kankinimų. Ji ištvėrė“, – sakė pirmininkė, visų tremtinių ir politinių kalinių vardu vildamasi, kad jaunoji karta nepamirš kraupių įvykių, skaudaus Lietuvos istorijos puslapio ir ryžtingai tausos tėvynę ir jos nepriklausomybę.

Kaip išgyveno ir išsaugojo žmogiškumą
Dabar kaip niekada aktualu prisiminti ir perduoti istoriją kitai kartai, kad beprotiški ir nesuprantami įvykiai, kuriuos iki šiol inicijuoja žmogus, netaptų kasdienybe.
Kiekvienas iš miesto skverelyje ir prie geležinkelio rampos susirinkusiųjų žilagalvių galėjo papasakoti savo istoriją – labai skirtingą ir tuo pačiu bendrą.
Politinis tremtinys Gediminas Kelmelis ištremtas 1948 m. gegužės 22 d. mėnesį keliavo traukinio vagonu iki Chakasijos autoniminės srities. „Tai pačiais metais pakliuvau į kalėjimą, kalėjau trejus metus. Kai nesudarė bylos, tremties davė iki gyvos galvos ir išvežė į tolimą Šiaurę – Igarką. Igarkoje iš viso su kalėjimu, tremtimi išbuvau 13 metų. Ten vedžiau“, – pasakoja G. Kelmelis.
1960 m. jis gavo, kaip ir daugelis, pasą ir grįžo į Lietuvą. Pase buvo trys nuliai – pats nežino, ką reiškė. Pasirodo – ypatingai pavojingas. Kurį laiką niekur nepavyko prisiregistruoti, į darbą nepriėmė. Tačiau viskas susitvarkė ir šeima laimingai gyveno, su žmona Adele užaugino du sūnus. Ką prisimena iš savo tremties šis žmogus?
„Buvo didelis skurdas, badas. Man pačiam pripažino džiovą, nors aš jos ir neturėjau. Tiesiog nebuvo sveikatos paeiti. Trims dienoms davė dešimt rublių, o už juos – kepaliukas duonos išeina, aš ją parduotuvėje ir suvalgiau – kaip gyventi likusias dienas? Labai daug mirė vaikų iš bado ir daugiausiai išmirė 45 – 50 metų žmonių. Kasdien išveždavo po 5 – 6 ar net 10 karstų iš barako. Dabartiniais duomenimis, Igarkoje buvo maždaug 8 – 10 tūkst lietuvių“, – sako buvęs tremtinys.
Anot jo, sakoma, neva žmonės buvo maitinami, buvo ir daktarai, tačiau deja, deja... „Mano mama širdies liga sirgo. Kelyje pasibaigė vaistai. Kažkur už Maskvos atidarė vagonų duris ir išvarė visus ne į tualetus, o po vagonais – ten buvo merginos, vyrai, moterys, vaikai. Tai tėvas paprašė prižiūrėtoją pagalbos, o tas sako: čia ne ligoninė ir vaistų nėra. Ir darykite ką norite. O kai nuvažiavo į vietą, mama Chakasijoje antrą dieną mirė“, – kalbėjo vyriškis.
Romualdas Karbauskas pateko į Intos lagerį, buvusį Komijos autonominėje respublikoje. „Dirbau anglių kasyklose, šachtose. Suimtas 1951 metais, o 1956 m. paleistas, nors buvau nuteistas 25 metams. Už pogrindžio organizaciją – proklamacijas ir vėliavos kėlimus...“ – sako R. Karbauskas. Ir prisimena: eini eilėje, žingsnį ne ten padėsi ir tave sargyba nušaus be jokio perspėjimo.

06-15-2015 18