R. Stuopelienė: „Miesto augimas ir miesto vystymas nėra vien tik politikų įgeidžiai ir norai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiandien – Tarptautinė architektų diena, todėl susitikome pasikalbėti su Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininke architekte Rūta Stuopeliene. Architektė sako, kad kiekvienais metais su kolegomis jie mini architektų dieną – tai gili tradicija, todėl šie metai ne išimtis.
Prienuose augusi, Vilniuje baigusi architektūros studijas, ji į Šiaulius atvyko iškart po studijų ir čia dirba bei gyvena jau 36 metus. R. Stuopelienė teigia, kad tuomet galvojo, jog trejus metus čia padirbės ir grįš į Vilnių, tačiau likimas paklojo kitą kelią.
„Vilnius liko toks mielas ir norimas, siekiamas. Bet žinot, kai padirbi, pagyveni, pamatai pasaulio, tada supranti, kad atstumas yra reliatyvi sąvoka ir dvi valandos kelio – tai nėra didelis atstumas“, – sako R. Stuopelienė.

– Kodėl pasirinkote architektūrą?
– Jeigu visai atvirai, tai aš net negalvojau stoti į architektūrą. Tuo metu aš labiau norėjau pamatyti pasaulį. Tam labiau tiko studijuoti kalbas, taigi aš turėjau atsarginį planą. Dokumentus į architektūrą padaviau paskutinę priėmimo dieną ir tikėjausi, kad aš vis tiek neįstosiu ir tada studijuosiu anglų kalbą. Savo mamą erzindavau: o kai baigsiu anglų kalbą, tai įsidarbinsiu laive ir keliausiu po pasaulį. Tačiau, matyt, tokia buvo lemtis – mano tėvas buvo savo specialybės fanatikas. Jis buvo statybininkas, nes negalėjo gauti inžinieriaus diplomo – buvo baigęs visus mokslus, bet buvo nepatikimas Tarybų valdžiai žmogus. Taigi diplomo negavo, bet visą gyvenimą dirbo šitą darbą, puikiai išmanė savo specialybę ir aš augau statybose nuo trejų metų.
Nebuvo jokio nesuvokimo, nesupratimo, kas čia darosi. Viskas kažkaip jau buvo manyje. Netgi senelis buvo puikus savamokslis – kaimo architektas.
Mano sesė ir jos vyras – architektai, sūnėnas irgi. Mūsų dukra – taip pat architektė. Kaip dukra sako: net nekilo klausimo kuo būti, nes daugiau nieko ir nemačiau – augau tarp jūsų brėžinių.
Kokios savybės reikalingiausios architektui? Smalsumas ir darbštumas. Darbštumas besąlygiškai reikalingas, nes be darbo ir be domėjimosi, kas vyksta, praktiškai neįmanoma. Ypač pastaruoju metu, kai technologijos keičiasi, turbūt kasmet vis atsiranda naujų produktų, naujų statybos technologijų. Jeigu tik sustosi, tai ir viskas.

– Kokios dabartinės architektūros tendencijos?
– Pirmadienį Fotografijos muziejuje buvo paskaita apie modernią tarpukario architektūrą ir jos architektus, kaip visa tai vystėsi Lietuvoje. Taigi tuo metu buvo galima apibrėžti stilistiką – kažkuriuo laikmečiu buvo postmodernizmas, istorinis modernizmas ir pan. Šiandien – neįsivaizduoju, kas galėtų apibrėžti architektūros tendencijas. Kaip mene, tai yra visiškai laisvos rankos kūrėjui, jeigu jis turi užsakovą, kuris jį supranta ir kuris juo pasitiki. Architektūra yra toks menas (norėčiau, kad tai būtų vadinama menu), nors čia meną labai sunku padaryti, nes jis remiasi į pinigus ir labai didelius. Dėl to turi atsižvelgti į galimybes, bet jeigu užsakovas pasitiki savo pasirinktu architektu, manau, kad tokia sintezė duoda labai gerų rezultatų. Atsiranda tikrai geri kūriniai, kurie turi išliekamąją vertę ir kurie iš tikrųjų paprastą žmogų veikia gerai, teigiamai. Galbūt žmogus netgi nemoka vertinti architektūros, bet jis supranta, kad čia gerai jaučiasi. Tai yra svarbiausia.

– Koks architektūros projektas paliko didžiausią įspūdį?
– Aš esu mokyklų fanatikė, ligonė. Jų daug suprojektavau. Deja, pastatyta taip, kaip turėjo būti, tik viena – Kėdainių senamiestyje. Ten buvo XVII amžiaus Radvilo Juodojo įsteigta pirmoji mūrinė mokykla, bet per amžius tas pastatas apaugo kitais statiniais ir susiformavo tam tikras kvartalas. Jį mes ir restauravome, renovavome, pritaikėme naujam gyvenimui. Tai buvo labai didelė patirtis ir pats įdomiausias darbas mano gyvenime, nes jis iš tikrųjų buvo realizuotas. Ir buvo realizuotas ne pačiu pigiausiu ir blogiausiu būdu, kaip dabar daroma. Dabar yra „svarbiausia“ pati pigiausia kaina, patys pigiausi darbininkai, pigiausios medžiagos – viskas yra pigiausia, laikina ir labai dažnai apverktina. Sukišami didžiuliai pinigai ir jie tiesiog išmetami į balą – jeigu praeities pastatai gyvuoja amžių amžius, tai, ką darome per paskutinius penkerius metus – labai dažnai yra visiškas niekalas, kuris dar už penkerių metų gali būti sulūžęs, išgriuvęs ir nebus pinigų jį pataisyti. Nors visuomenė, atrodo, vystosi, bet žmonės mato, kas aplinkui darosi, kas yra kitose šalyse ir jie puikiausiai gali lyginti, ką mes čia darome.

– Kokybė blogėja dėl užsakovų poreikių?
– Užsakovas... Manau, kad mūsų valstybėje pastaruoju metu gyvuoja ne visai teisingas požiūris į investuojamus valstybės pinigus. Šie pinigai neturėtų būti išmetami, jie turėtų būti investuojami tik į kokybišką, tik į išliekamąją vertę turintį kažkokį tai pastatą, objektą, teritoriją ir t. t. O jeigu mes manome, kad turime tik įsisavinti pigiausiu būdu... Na, ne viskas taip blogai – štai padarėme Joniškyje viešąją erdvę – M. Mažvydo skverą ir Žemaičių pėsčiųjų gatvę, ten yra parko estrada su amfiteatru. Ji ir kolegų gerai vertinama, ir šiaip žmonių, turistų. Net kažkokį apdovanojimą savivaldybė gavo už tai. Deja, neatsiminė architektų. Šiandien mes turime tokią situaciją, kad tarsi kažkas gero pasidaro dėl to, kad savivaldybė darė, o tas, kas buvo negerai, tai dėl to, kad buvo prastas architektas. Taigi manau, kad architektai turėtų būti prisiminti ne tik liepos 1-ąją. Kaip sakė garsus mąstytojas Vitruvijus, architektas yra visų sričių daktaras. Kitaip sakant, jeigu suprojektuosi architektūrą, kurioje žmonės jausis gerai, tai tada bus mažiau visokiausių su mąstymu ir psichika susijusių ligų. Žmogui bus geros emocijos, jis dėl to mažiau sirgs, bus laimingesnis. Aš tuo tikiu, nežiūrint į tai, kad labai dažnai pasižiūri ir galvoji – vis dėlto neturėtų taip būti, kaip dabar yra.

– Kaip vertinate Šiaulių architektūrą?
– Aš manau, kad Šiaulių miestas yra kelyje ir kad jis turi potencialo, turi galimybių. Jis ne tik čia gyvenantiems žmonėms gali tapti įdomus, bet ir turistams. Ne vien tik, kad į Kryžių kalną žmonės važiuotų, bet liktų čia, mieste, centre, ir grožėtųsi. Mes turime tam visas galimybes, tiktai reikia patikėti savimi. Kalbėti apie tai, kas Šiauliuose gerai ar blogai, aš nenorėčiau, nes iš tikrųjų ir mažuose dalykuose reikia žiūrėti į pozityvą. Aš nenorėčiau galvoti, kad viskas tik blogai – ta prasme, aš tikiu, nežiūrint į viešuosius pirkimus, mažiausias kainas, pigiausias medžiagas, kad tai keisis. Pačiai bendruomenei, patiems žmonėms reikia kitko ir šis suvokimas ateis. Tik tiek, kad mes visi laike labai riboti – žmogui duota ne tiek jau ir daug gyventi, ypač sąmoningo gyvenimo. Tikiuosi, kad mūsų broliai turės ne tik meno kūrėjo statusą, bet ir tam tikrą atsakomybę už tai, ką jie daro.

– Kas jums Šiauliuose labiausiai patinka?
– Man daug kas patinka. Patinka, kad tai nedidelis miestas, kad čia mes neprisistatėme dangoraižių, kad, ačiū Dievui, užteko sveiko proto ir žmonių, sugebančių tokius norus sustabdyti. Aš labai tikiuosi, kad taip ir neatsitiks ir kad mes išliksime toks (tegu neįsižeidžia) provincijos miestas su savo kultūra, su savo vietine bendruomene, su savo miesto identitetu. Tikiuosi, kad mes išsaugosime tai, ką mes dar turime – savo urbanistinį, tą tokį erdvinį besiformuojantį miesto centre modelį. Aš labai nenorėčiau, kad čia atsirastų kažkokia dar viena invazija, kaip „Saulės miestas“, kuris, sakyčiau, labai drastiškai buvo įkištas, įterptas į miesto urbanistinį audinį. Jis – absoliutus svetimkūnis. Drąsiai tai sakau todėl, kad tiek atvažiuojantys čia kolegos ar mūsų bičiuliai iš užsienio labai stebisi: kaip, sako, jūs miesto centre leidote pastatyti gamyklą. Žmonėms yra tokia asociacija. Tam, kad to nebūtų, reikia, kad pas mus mieste formuotųsi tvirta bendruomenė su savo aiškiai artikuliuotais lūkesčiais, ko jie nori. Miesto augimas ir miesto vystymas nėra vien tik politikų įgeidžiai ir norai, tai yra ir čia gyvenančių žmonių lūkesčiai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama. Aš manau, mes visi turime ieškoti abipusio supratimo ir sutarimo, ką norime matyti mieste.
Visi juk neišvažiuos ir ačiū jiems, kad jie neišvažiuoja, nes iš tikrųjų Lietuvoje yra įdomu gyventi. Įdomu kurti, įdomu daryti – labai lengva nuvažiuoti kažkur į Vakarus, ten, kur jie jau sukūrė viską ir kuria šimtus metų. Važiuoti ten ir skinti ten jų sukurtus vaisius – labai lengva, o pačiam sukurti yra žymiai sunkiau ir sudėtingiau, bet įdomiau. Dėl to mes čia turime ką veikti. Šiauliams labai trūksta tokio pozityvumo, suvokimo, kad mūsų miestas yra įdomus ir kad mes turime ką parodyti – mes turime norėti tai daryti.