Kokie muzikos instrumentai dygsta Dainų parke? Kodėl pirminis sanitarinis parko tvarkymas vertas pajuokos ir kodėl mes esame valstiečiai su botais? Kaip šį sezoną uždaro Dainų parko erkių choras? Žinoma, kad nenugalėtas, juk miškas liko. Konstatuojame diagnozę: esame bėdžiai. O tuo metu Dainų parkas toliau serga, džiūva, miškėja, dalis medžių merdi ir tiek žinių. Chaotiškas pirmasis jo tvarkymas implikuoja brangesnį parko tvarkymą ateityje. Gal tikrai verčiau jau leisti parkui sumiškėti? Kam tos niekinės pastangos vietomis papešioti? Taip pat žinia vaistažolių gerbėjams: gali būti, kad pirktos vaistažolės iš gerosios bobulės vietiniame turgelyje bus ne iš kur kitur, o iš Dainų parko.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Įžangai
Panašu, kad iš esmės peizažinis Dainų parkas bene labiausiai rūpi Šiaulių universiteto Aplinkotyros ir fizikos katedros docentei daktarei Irenai Burneckienei. Ji savo iniciatyva parko (šiuo metu – beveik miško) gilumoje kuria nuostabią kompoziciją iš gudobelių. (Primename, kad bet kokia iniciatyva – medelio pasodinimas viešojoje teritorijoje turi būti suderintas su miesto valdžia.) Grįžtame prie gudobelių. Pernai rudenį I. Burneckienė su K. Aukseliu, kolega iš tos pačios katedros, ir savo studentais pasodino gudobelių – sugalvota kurti iš šių augalų nuožulnią burbulų kompoziciją. „Pavasarį atėjau pasižiūrėti – prigijo gudobelės, vadinasi, studentai pasodino gerai. Bet ateinu liepos pradžioje – nė vienos sodintos gudobelės neliko“, – apie rastą vaizdelį po parko tvarkymo sako docentė. Parką šienavo tie patys socialinių išmokų gavėjai. Ir nors buvo šios gudobelės specialiai pažymėtos, vis tiek jų neliko.
Dar viena įdomybė. Miesto savivaldybės tinklalapyje „kybo“ Dainų parko prieigų plėtros projekto koncepcija (aprašytos svajonės ir lūkesčiai). Ten skelbiama, kad Dainų parką pėsčiomis gali pasiekti 70 tūkst. gyventojų. O parko plotas – net 65 ha. Realybė kitokia – pasak I. Burneckienės, šiandien parko plotas yra 41 ha. Į parką eini kaip į mišką: jis neturi jokio oficialaus pažymėto įėjimo, o parko planas, skelbiamas internete, niekaip neatitinka to, kurį pamatytume skrisdami virš teritorijos.

Parko įdomioji pusė
Su I. Burneckiene per ryto rasą brendame į parko gilumą. Kaip parkas sutvarkytas, išsamiau pakalbėsime netrukus. Taigi įžengiame į kitą gerokai pasistiebusių gudobelių pilną aikštelę. Ir čia akį patraukia krūmų formos – kažką primena ir visai malonaus.
Pasirodo, docentė iš šių krūmų pamažu formuoja muzikos instrumentų figūras. Ne tik logiška – juk Dainų parkas, bet ir fantastiška idėja! Gitara, akordeonas, pučiamieji instrumentai, mušamieji, didžiulis trombonas ir t. t. Instrumentai turi dar užaugti, tad docentė jau metus sezono metu kas mėnesį ateina formuoti krūmų šakų.
„Pernai rudenį pradėjau, savivaldybė leido, nes pasiūliau jų nepjauti – kitaip būtų likusi tuščia aikštė. Kiekvienas parkas turi turėti traukos taškus. Jeigu mes sugebėsime užauginti instrumentus, galbūt turėsime unikalų parką Lietuvoje. Pasaulio praktika sako, kad galima iškarpyti bet ką – baldus, visokius daiktus, asociatyvias figūras. Net architektūrinius elementus – arkas arba suauginti į vieną junginį medžius“, – idėjas vieną po kitos beria I. Burneckienė.
Nota bene: teminis gudobelių karpymas, jei nebus pratęstas, yra beprasmis darbas – negenint bus prarastos pirminės formos.
O parkas tikrai dosnus – jis iki šiol turi ir nelegalių nuomininkų, ir užsidirbti.
Asocialūs žmonės iš parko niekur nedingo: šiaurinėje dalyje jie pasidarę lovas bei stalus iš žabų ir pagalių. Ten jie miega, vartoja alkoholį, kitaip puotauja. Ir šalina suvalgytus ir išgertus produktus. Mitybos grandinė čia nesibaigia, nes į Dainų parką ateina bobulės, kurios renka čia augančias vaistažoles. Čia augančių 57 žolinių augalų rūšys – vaistinės.
„Matyt, pardavinėja turguose. Kad nereikėtų važiuoti į tam tikras pamiškes ir rinkti, ateina rinkti augalų čia. Gal viduryje yra pakankamai švaru, nes toliau nuo gatvės visi šlapinasi ir tuštinasi. Kažkada norėjau nufotografuoti vaistinę česnakūnę, kitą dieną atėjau – su kastuvu iškasta. Tad žieves plėšo, skina gudobelių uogas, gervuoges renka ir neša jas į turgelius parduoti“, – dėsto I. Burneckienė. Nepamirškime to, kad čia vedžiojami ir šunys, o kitas, prispaustas reikalo, drąsiai deda į pakrūmę tankiai apžėlusiame parke.

Merdėjanti ir kenčianti parko pusė
Pakeli aukštyn akis – matai, kad kaštonų lapai rudi, kaštonus apniko kaštoninė keršakandė.
„Lapai krenta. Jūs manote, kad čia kas nors renka tuos lapus ir degina? Niekas nieko nedaro, – sako I. Burneckienė ir toliau rodo teritoriją. – Vėl auga savaiminukai, niekas šiemet išdygusių ir jau paaugusių nebepjovė – dveji metai ir vėl bus tas pats šabakštynas.“
O kaip vyksta tie sanitariniai kirtimai? Šiaip sau, be tvarkos ir atrankos. „Ateina vadovas, sako: „Eikit pjauti“, – nusisuka ir išeina. Ir ką, jeigu turi pinigų, susimeta ir eina gerti (aš čia vaikštau ir matau, kas dedasi). Ir pjauna, kaip nori“, – teigia docentė.
Jeigu atidžiau apsidairytumėte, pamatytumėte, kad kiti medžiai pažymėti rausvais dažais. Jie turėtų būti nukirsti. Tačiau kryžiukai liko nuo praėjusių metų. „O kam tada žymėti, jeigu niekas netvarko taip, kaip turėtų būti, kaip specialistai patartų. Kai ką pažymėtą išpjovė. Štai vienas prieš jūsų akis, jo perspektyva yra nulinė: jis neturi kur lajos kelti, tad skurs, vargs, bus nusibaigęs, nevykęs, netikęs, užims vietą ir kurs šabakštyną. Juk sakėme, kad reikia išpjauti visus savaiminukus“, – paaiškina I. Burneckienė.
Medžio genėjimas irgi, pasirodo, darytas bet kaip – stimburių palikti negalima. Bet prieš akis auga naujos atžalos, tad ateityje vien dėl to vėl bus darbo. Ir jis kainuos.
„Išpjovė savaiminukus, bet jeigu dar nepjaus dvejus metus likusių ūglių, bus tas pat, kas buvo prieš dvejus metus – parkas visas vėl užžels. Aš įsivaizduoju, kad architektas, kuris projektavo šitą parką, turėjo omenyje, kad galima būtų čia apžiūrėti peizažinį vaizdą, nes pagal stilių tai yra peizažinis parkas. O kai viskas čia užželia, tai nieko ir nebematome. Žiūrėkite, ąžuoliukas auga – bet ar jis čia augs po beržu ir sergantis“, – pašnekovė rodo į išstypusį ir pabalusį augaliuką.
I. Burneckienė stebisi: „Gyvename XXI a. o Šiauliai neturi nė vieno normalaus parko. Visi arba sužaloti, arba neprižiūrėti, arba nepatogūs žmogui. Takeliai negrįsti net ir pigiausiomis medžiagomis ir tik keli vargani suoliukai. Kai palyja – balos. Po suoliukais – jokios dangos. Į parką – su botais!“
Ir šita problema yra praktiškai visuose Šiaulių parkuose. Ką galvoja architektai? Matyt, kad mes valstiečiai, ilgėdamiesi ūkio, mielai klampojame po tešlas.

Turėsime Centrinį parką. Tai dėl Dainų bus „dzin“?
„Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad parkas nereikalingas ir čia daugiausia nebent galima tik šunis vedžioti. Čia vaikai ateina žaisti, su dviračiais važinėja, senjorai ateina pasivaikščioti, vasarą per karščius tai – puikus pavėsis. Centre juk mažiau žmonių gyvena. Bet nors vienas parkas turi būti ir pietiniame rajone, juk pagrindinė dalis šiauliečių gyvena šičia“, – svarsto I. Burneckienė. Nuolat sutikdama žmonių, kurie smalsauja, ką gi daro su gudobelėmis, I. Burneckienė neabejoja, kad šito parko reikia – tik gyvo, sutvarkyto, adekvačiai prižiūrimo.
Iš Šiaulių savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjo Romaldo Šemetos žodžių reikia suprasti, kad sprendimų, kurį parką pirmiausia tvarkyti kompleksiškai, dar nėra. Ir viskas „remiasi į pinigus“. Paprasta: būtume turtingas miestas, būtų, matyt, ir XXI a. parkas.
„Per mus ėjo šio parko nekompleksinis medžių želdynų sutvarkymo projektas, padedant Šiaulių universiteto specialistams. Specialistai iš universiteto pateikė pirminius pasiūlymus. Pagal šiuos pasiūlymus buvo tam tikri darbai atlikti. Bet ne iki galo atlikti, bent jau tie, kurie buvo pirminiai. Kompleksinio parko sutvarkymo užduoties nebuvo. Dalis, kuri numatyta, buvo nepilnai įvykdyta. Dėl įvykdymo čia yra lėšų klausimas“, – komentuoja R. Šemeta.
Tad kam visa tai? Aplinkos skyriaus vedėjas atsako, kad prieš tai nieko neturėjome, o dabar bent jau parko būklė įvertinta, jau žinoma, ką daryti su želdynais ir ko pirmiausia imtis: „Parkų yra ne vienas. Lėšų neturėjimas ir trukdo juos iki galo sutvarkyti.“

Formuojamų gudobelių aikštelė – ateityje čia bus gražu. Tik viską reikės nuolat prižiūrėti ir puoselėti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

I. Burneckienė stebisi: „Gyvename XXI a. o Šiauliai neturi nė vieno normalaus parko.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Medis parke be jokios gyvybės – gal ir egzotika…
Artūro STAPONKAUS nuotr.