Rugsėjo 23 dieną Ukrainos miestas Chmelnickis, su kuriuo susigiminiavę Šiauliai, mini savo gimtadienį. Į šią šventę buvo pakviesti ir mūsų miesto valdžios atstovai. Šie tikina, jog tiek spaudoje, tiek socialiniuose tinkluose stebi įvykius Ukrainoje, tačiau tai, ką pamatė savo akimis, priminė vaizdą iš kino filmo. Istorijos apie karo baisumus iš pirmų lūpų, ašaros žmonių akyse, beatodairiška pagalba net svetimiems žmonėms – visa tai ilgam išliks atmintyje. Valdžios atstovai tikina, nors karas – labai baisus dalykas, tačiau jis privertė Ukrainą susivienyti. „Dabar nebėra jokių dviejų Ukrainų“, – sako jie. Apie visa tai ir ne tik – išskirtiniame interviu dienraščiui „Šiaulių naujienos“.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Gimtadienį sutiko ramiai
Šiemet Chmelnickio miestas mini 584-ąjį savo gimtadienį. Kelioms dienoms čia buvo nuvykę Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Eduardas Bivainis ir Šiaulių miesto tarybos narys Artūras Kulikauskas. Vos grįžusius iš kelionės juos suskubo pakalbinti „Šiaulių naujienų“ žurnalistai. „Dar sunku kalbėti. Esame gyvi įspūdžiais“, – jaudulį balse tramdė jie.
Miesto šventę Chmelnickis pasitiko gana ramiai – jokių didelių iškilmių, eisenų, fejerverkų. Viskas nukreipta į šių dienų aktualijas. „Tačiau gyvenimas ten tęsiasi“, – sako Šiaulių valdžia.
Šventės metu šiauliečiai turėjo progą pabendrauti ne tik su šio miesto politikais, vietiniais gyventojais. Buvo atvykusi ir delegacija ir Starobielsko miesto, kuris yra prie pat fronto linijos.
„Viena delegacija buvo iš Luhansko rajono – tai yra, 40 km nuo fronto linijos, kur žmonės tiesiogiai prisiliečia prie karo įvykių, kurie mato sužeistuosius, žuvusiuosius, mato bombardavimą ir t. t.“, – pasakoja A. Kulikauskas.
Dabar ten – visi savi
Tokie baisūs įvykiai, pasak valdžios atstovų, itin suvienijo Ukrainą kaip tautą. „Jeigu anksčiau buvo ryški takoskyra – čia Vakarų Ukraina, čia – Rytų, kitaip tariant, jeigu buvo dvi Ukrainos su kiek skirtinga kultūra, mentalitetu, tai dabar ta Ukraina yra viena“, – teigia A. Kulikauskas.
Nepaisant to, kad ekonominė situacija ten nėra gera, nepaisant to, kad senjorai gauna vos 14 eurų pensiją, o vadovų atlyginimai – 200 eurų, ukrainiečiai nekalba apie nepriteklių. Priešingai – jie pasiryžę ištiesti pagalbos ranką visiems, kuriems tuo metu jos labiausiai reikia.
Ir visai nesvarbu, ar tu pažįstamas, ar ne – dabar ten visi savi. Kito istorija – tavo istorija. „Net kelissyk mačiau ir ašarų susitikimuose. Kada būtent iš to karo zonos visiškai nepažįstami žmonės paima vaikus, rengia jiems stovyklas, priima į šeimas. Daug tokių atvejų. Tikrai daug jaudinančių dalykų, kuriuos mes matydavome tik filmuose“, – pasakoja Tarybos narys.
Patriotizmas pulsuoja ir miesto gatvėse. Čia įprastus džinsus jau baigia išstumti tautiniai drabužiai. Vadinamąsias vyšivankas su pasididžiavimu nešioja tiek eiliniai miesto gyventojai, tiek aukštas pareigas einantys asmenys. Tautinius drabužius ypač pamėgęs jaunimas.
„Tikrai mačiau daugiau jaunų vyrų su tautiniais drabužiais nei su „tautiniais“, kurie pas mus populiarūs – su trimis juostelėmis ir užrašu „Adidas“. Iš tiesų tai stebina. Kažin ar pas mus dabar jaunimas vaikščiotų taip apsirengęs. Žinoma, per šventes mes šokame tautinius šokius ir dainuojame, bet taip, kad mieste vaikščiotų... O jie vaikšto ir didžiuojasi tuo“, – teigia A. Kulikauskas.
Žodžiai šildo labiau nei eurai
Nors ukrainiečiai šiuo metu itin vieningi, jiems labai svarbus ir kitų šalių palaikymas. „Ukrainiečiams šiuo metu tas mūsų bendravimas ir Lietuvos palaikymas yra ypač svarbus. Tai jautėsi vizito metu ir kartais net nejaukiai jautėmės dėl jų padėkojimų. Ir dėl paramos, ir dėl perduotų daiktų, kuriuos šiauliečiai rinko kariams, dabar esantiems karinėse užduotyse. Ta parama per privačias iniciatyvas, per kariškius teikiama beveik nuolat. Ir tai jie jaučia. Kaip patys sakė, labai žavisi ir mūsų Prezidente, ir mūsų drąsa“, – pasakojo Administracijos direktorius E. Bivainis.
„Jie žino apie visas labdaras ir jie tai labai vertina. Ir mus jie įvardija kaip pagrindinius ambasadorius Europoje“, – antrina Tarybos narys.
Tačiau, pasak valdžios atstovų, tiems žmonėms, kurie gyvena rajonuose, esančiuose arti fronto linijos, kartais daug reikalingesnė ne finansinė parama, o paprastas bendravimas, laiškai, šiltas, palaikantis žodis. „Jie paliko mums kontaktus ir mes tikrai juos platinsime“, – žada Šiaulių miesto valdžia.
Kontaktuoti su ukrainiečiais pasiryžę ir patys valdininkai. Taip pat gvildenama graži idėja, jog Šiaulių miesto vaikai užmegztų kontaktus su Ukrainos vaikais. „Tai svarbu ne tik jiems, bet ir mums. Kad mūsų vaikai suvoktų, kas dedasi pasaulyje ir kodėl. Geriausias pilietinis ugdymas, kai vaikai, patyrę karo baisumus, pasakoja kitiems vaikams apie tai. Tai patirtis, kurios negausi iš jokio vadovėlio“, – įsitikinęs A. Kulikauskas.
Neįvertiname to, ką turime?
Valdžios atstovų kelionę į Ukrainą finansavo Savivaldybė. Nakvyne, maitinimu ir pan., kaip įprasta, rūpinosi priimančioji pusė. Kaip žinia, šiauliečiai į valdžios atstovų komandiruotes visada žvelgia kritiškai. „Kam čia keliauja, tegul dirba“, – piktinasi jie.
„Jeigu vykstame šiaip sau, tai, aišku, naudos nėra. Bet kai yra miestai partneriai, kai yra palaikomi santykiai. Na, mes negalime būti vieni savyje užsidarę ir nepalaikyti jokių tarptautinių santykių. Tai būtų visiškai netoliaregiška pozicija“, – sakė Administracijos direktorius ir dar kartą pabrėžė, kad šis vizitas buvo tikrai svarbus Ukrainai.
Tad šįkart, užuot sukę galvas, kiek tų pinigėlių iš biudžeto išbyrėjo, geriau pasimokykime iš ukrainiečių... „Norėčiau, kad šiauliečiai pasimokytų optimizmo. Kai nuvažiavau ten, kai pamačiau tą karą, tą gyvenimo lygį ir pamačiau jų pozityvias nuotaikas... Tada aš pagalvojau, koks pas mus yra pragyvenimo lygis, koks yra paslaugų lygis, be viso to, mes gyvename taikoje. Bet mes vis tiek bambame ir galbūt esame kiek per dideli pesimistai. To optimizmo, kurį radau ten, ir tikėjimo savo valstybe bei jos ateitimi linkiu išmokti ir mums“, – baigdamas pokalbį sakė A. Kulikauskas.
