Alkoholizmas – tai sunki, nepagydoma liga, tačiau su ja galima išmokti gyventi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
„Sėdėjau virtuvėje vienas pats, nes paskutiniu metu mėgau gerti vienas – draugų nebelikę. Kas su manim galėjo dar būti? Juk aš niekam nereikalingas. Visko buvo – ir užkąsti, ir išgerti, bet man mintis šovė į galvą – man reikia pagalbos, nes man jau viskas. Aš apsirengiau ir išvažiavau.
į anoniminių alkoholikų susitikimą - girtas. Pasėdėjau, paklausiau – o ten buvo visokie: įvairių amžių, įvairių profesijų, vyrų moterų. Pasijutau... Suvokiau, kad nors jų nepažįstu, bet tas jausmas yra visiems bendras - visi tai išgyveno. Beprasmybė, pagalbos šauksmas – visiems bendra. Mane tai nuo pirmo karto užkabino. Ir aš pasilikau.
Nebegeriu nuo pirmo susirinkimo. Dar grįžus tą vakarą man buvo tokia mintis... Nusipirkau alaus parduotuvėje, nors namuose alkoholio buvo, sėdėjau ant suoliuko, atsidariau skardinę, nugėriau gurkšnį, ir viskas. Ją išmečiau. Dingo ir noras gerti. Nuo tada nebeliko minčių, nebeliko troškimo, potraukio“, - dalijasi savo istorija anoniminis alkoholikas Rimantas.

Išnyko baimės – atsirado drąsos
Rimantas jau trejus metus yra blaivus ir nuoširdžiai tuo džiaugiasi. Šiandien jis pats padeda kitiems atsisakyti alkoholio, išmokti gyventi su šia liga. Kaip jis pasakoja, jo alkoholizmo istorija prasidėjo seniai. „Be pradžios nėra ir pabaigos“, - sako jis.
Rimantas pasakoja, kad kaip ir daugelis, – jis alkoholio paragavo jaunystėje. „Paauglystė. Šokiai, panelės, drąsos trūkumas, kompleksai ir baimės. Prisimenu tą pirmą būseną, kai išgėrus buvo vaaaauu!.. Linksma, gera – man viskas atsileido. Dingo susikaustymas, baimės jausmas – viskas dėl alkoholio poveikio dingo“, - dalijasi prisiminimais pašnekovas.
Pasak jo, esmė ne ta, kad sukosi galva, svarbiausia - kad apimdavo geras jausmas: „Atsirado šios būsenos laukimas – ir jos visada sulaukdavau. Pradžioje kiekiai buvo nedideli – alaus butelis, taurė stipresnio gėrimo, šampanas per Naujuosius metus... Linksmybės! Faina, gerai! Nuo to ir prasidėjo.“

Pažadai nevirto tikrove
„Aš pamenu, kaip vėliau keitėsi mano būsenos. Sėdi namuose ir tau kažko trūksta – toks jausmas, kad kažko reikia. Atsirado alkoholio poreikis. Liga darė savo, nestovėjo vietoje. Jau tada galėjau kažką daryti, bet to nemačiau, nesusivokiau. Kai ko nors trūkdavo – tiesiog išgerdavau“, - sako Rimantas.
Jis pasakoja, kad ir jo šeimoje buvę problemų – tėvas nesaikingai vartojo alkoholį. Rimantas prisimena, kaip žadėjo toks niekada nebūti, tačiau visos tos kalbos grįžo bumerangu: „Aš prisimenu tuos pažadus – kiek esu žadėjęs ir mamai, ir savo žmonai, kad aš toks niekada nebūsiu. Tačiau buvau toks pat – tapau ir dariau lygiai tą patį, ką darė mano tėvas.“
O juk atrodo, kad kaip normalus, protaujantis žmogus turėjo padaryti išvadas, nedaryti to savo šeimai, vaikams, tačiau...

Viską turiu – tai tik iliuzija
„Ta mintis ir viltis, kad visada viską aš galiu: viską padarysiu, viską sukontroliuosiu, pasirinksiu ir atsisakysiu, kai man pasiūlys išgerti. Aš, aš, aš – aš viską galėsiu. Aš turiu valią – negersiu. Buvau prižadėjęs žmonai, kad taip nebus, bet štai sėdžiu bare ir nedarau jokių išvadų. Svarbiausias alkoholis ir tas nevaldomas potraukis. Viduje jaučiu, kad noriu ir tam pasiduodu – nebelieka mano pažadų. Kai viskas dingsta, kai niekas viduje neberūpi – jokie pomėgiai, norai, troškimai, svajonės, artimieji, šeima – viskas nublanksta ir belieka tik tas vienas nenuvaldomas potraukis gerti. Jau nebebuvo kaip pradžioje – kai buvo faina ir gera. Paskui tai tapo būtinybe. Mano vienintelė mintis atsikėlus rytą – kaip greičiau prastumti dieną ir baigus darbą eiti į barą“, - kalba apie savo patirtį Rimantas.
Žinoma, pirmiausia problemą pastebėjo Rimanto šeima. Visi artimieji jį atstūmė. „Aš kaip vaiduoklis slankiojau namuose – su manimi niekas nebendravo. Kiekvieną minutę man buvo sakoma, kad aš nebereikalingas. Man prie durų buvo sudėtas krepšys su daiktais – eik lauk“, - prisimena Rimantas.
„Yra susidaręs toks stereotipas – tam žmogui paskutinioji, jeigu jis stovi prie konteinerių. Aš gyvenau šeimoje, turėjau mašiną, namus – viską. Tačiau kas dėjosi mano viduje? Būsena, kai nyku, pilka, nieko nebesinori. Suvokimas, kad aš be alkoholio nebegaliu, bet ir su alkoholiu nebegaliu. Man atrodė, kad viską turiu, bet iš tiesų man viskas slydo iš rankų. Visos minutės dienoje suskaičiuotos, kad aš išgerčiau. Vieną dieną ir darbe patekau ant klaustuko – laukan? O kur man eiti? Lieka gatvė“, - pasakoja Rimantas.

Po pirmojo susitikimo su anoniminiais alkoholikais
„Pradžioje jutau euforiją – įdomūs žmonės, pagalba. Tačiau tai praėjo. Kilo tokia mintis – o kas bus toliau? Ką man toliau su savimi daryti? Kaip man gyventi? Ką daryti, kad vėl nepradėčiau gerti? Artimieji sakė: „Na, tu blaivas, bet tu niekuo nepasikeitei. Tavo charakteris toks pat. Norai, troškimai, tavo egoizmas. Tu toks pats, tik blaivus“. Tada aš suvokiau, kad kažką reikia daryti, kažkaip pasikeisti“, - sako pašnekovas.
Rimantą įkvėpė draugijoje esantis žmogus – jis jam atrodė nuoširdus, paprastas, atviras, neužsidaręs savyje. Būtent tokiu žmogumi visą gyvenimą norėjo būti ir pats Rimantas, todėl jis ėmėsi 12 žingsnių programos su draugijos nario pagalba.
„Aš perėjau šią programą – nuo pirmo iki dvylikto žingsnio. Pajaučiau poveikį, pajautė ir mano šeima, artimieji, draugai. Man ši programa nuo pirmų žingsnių davė suvokimą, kad alkoholizmas – liga“, - pasakoja apie savo patirtis Rimantas.
Anot jo, ši programa buvo proga susipažinti su savimi – sužinoti, dėl ko jis toks tapo. „Pažinau visus savo būdo trūkumas – egoizmą, baimes, pykčius, skriaudas, viską, kas viduje užslėpta. Egoizmas ir savanaudiškumas – štai mano nelaimių šaknys! Kad viskas keistųsi, kituose žingsniuose reikia atsiprašyti tų, kuriuos buvau įskaudinęs arba įžeidęs. Tai ne skolą grąžinti. Kai man reikėjo eiti pas žmogų pripažinti ir atsiprašyti už tai, ką aš jam padariau, pasakyti, kodėl aš taip elgiausi ir ką aš galvojau tuo momentu... Tai ne penkių minučių pokalbis – „Atleisk, ačiū ir viso gero“. Tai nuoširdus ir ilgas pokalbis. Šiandien mano gyvenimas – tai noras, troškimas padėti ir parodyti kelią dar kenčiančiam žmogui nuo šios ligos. Išeitis tikrai yra!“ - pasakoja Rimantas.
Su anoniminių alkoholikų programa žmonės suranda savo besaikio gėrimo priežastis, pamato bėdą savyje, sąmoningai keičia savo įpročius, savo gyvenimo būdą.

Šiaulių Anoniminių Alkoholikų budintis tel. 8 618 81 004, el. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Šiauliuose yra trys Anoniminių Alkoholikų grupės: „Atgaiva“ - 8 626 39 669, „Ramybės skliautas“ - 8 622 53 539, „Prizmė“ - 8 645 18 445.