Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Klube „Demokratija“ vyko diskusija „Savivaldos rinkimų rezultatai. O kas toliau?“: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas Alvydas Medalinskas kalbėjo apie nuolatinę valdžios, visų jos institucijų visuomeninę kontrolę, o į diskusijas susirinkę šiauliečiai labiau buvo susirūpinę praėjusių rinkimų rezultatais ir postų dalybomis.

 

Tad po karšto renginio Alvydo Medalinsko paklausėme: 

 

- Iš diskusijų susidarė įspūdis, kad tik ruošiamasi išrinkti gerą valdžią ir būti ramiems po to ketverius metus – iki kitų rinkimų. 

 

- Visuomeninė kontrolė valdžiai turėtų būti nuolatinė, bet to nėra Lietuvoje, ir tai yra didžiausia problema Lietuvoje, nes kai Sąjūdis atėjo į valdžią, po savęs nepaliko jokio šios  kontrolės mechanizmo, kuris veikė, kol Sąjūdis buvo visuomeninė organizacija ir kontroliavo sovietinę valdžią. O nekontroliuojama valdžia išsigimsta, todėl visuomenė turėtų prisiimti atsakomybę ir pradėti ją kontroliuoti. Be Sąjūdžio kai kurios organizacijos, kaip Piliečių santalka, Piliečių chartija, Jungtinis demokratinis judėjimas bandė kažką daryti, bet joms nepavyko.

 

Ne vienas pasakys, kad šiuo metu nėra galimybių Lietuvoje piliečiui ką nors bet kuriame lygmenyje pakeisti. Savo mieste nežinome savivaldos deputato, į kurį būtų galima kreiptis, jei kyla kokios problemos, nes tas deputatas yra išrenkamas  pagal partijos sąrašą  ketveriems metams į savivaldos rūmus be jokios atsakomybės rinkėjams, žmonėms, o tik su atsakomybe savo partijai. Šią sistemą galima būtų pakeisti, bet pirmiausia žmogus turi sau atsakyti į klausimą: ar jis pats nori žinoti viską, ką daro valdžia, ir  užkirsti kelią negeriems dalykams. Jei į šį klausimą atsakoma teigiamai, tada jau galima sukurti mechanizmus, kaip valdžiai daryti įtaką.

 

Jei į klausimą atsakoma neigiamai, jei žmogus jaučiasi Lietuvoje gyvenantis laikinai, nes greit atsivers sienos į Vokietiją ir jis tikisi ten ar į kitą valstybę emigruoti, tai kyla problema visai Lietuvai, vadinasi, žmonės savo valstybę, savo miestą laiko tik tarpine stotele pakeliui į emigraciją.

 

Matau aš tokią problemą, todėl ir važinėju po Lietuvą siekdamas, kad miestuose atsirastų tam tikri visuomeniniai forumai, kur būtų diskutuojami svarbiausi miestui, rajonui gyvenimo klausimai. Toks diskusijų forumas „Tauta - piliečiai – valstybė“ jau susikūrė Vilniuje ir jau įvyko keturi susitikimai, kur diskutuota, kaip padaryti, kad žmogus jaustųsi šeimininkas savo valstybėje, apie aukštojo mokslo, istorijos paminklų-simbolių valstybei svarbą. Ir visa tai tam, kad valdžia pajustų, jog jau yra grupė žmonių – visuomenės branduolys, su kuriuo gali vykti dialogas, kuriam valdžia gali būti atskaitinga.

 

Kitas visuomenės kontrolės mechanizmo būtinumo įrodymas – jokia partinė, politinė valdžia teisinėje demokratinėje valstybėje negali daryti poveikio, kontroliuoti teisėsaugos, teisėtvarkos ir kitų institucijų darbo. Tačiau tos institucijos privalo būti atskaitingos visuomenei: pavyzdžiui, prokuratūra turėtų atsakyti žmonėms, kodėl vilkinama viena ar kita byla, teismai, kodėl buvo priimtas toks ar kitoks sprendimas. 

 

Taigi iš aktyvių, žinomų mieste, rajone ir visoje Lietuvoje žmonių turėtų susidaryti toks visuomenės branduolys, su kuriuo valdžia būtų priversta skaitytis. O šį Šiaulių klubą „Demokratija“ aš ir matau kaip vieną iš galimų visuomenės branduolių Šiauliuose. 

 

- O kodėl dvidešimt pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvos žmonės taip nepatenkinti valdžia?

 

- Manau, pagrindinė priežastis  - bejėgiškumo jausmas, ką nors čia pakeisti. Yra - apskritai - trys priežastys: ekonominės, socialinės ir neteisingumas. Neteisingumas – tai visiška politikų ir jų įtakoje esančių valdininkų savivalė, kai valdžia yra laikoma loviu pasipelnyti. 

 

Tai žmonės ir nusprendžia: geriau krautis lagaminus ir išvažiuoti. O šis emigracijos procesas tapo pakankamai grėsmingas – šiandien Anglijoje studentų iš Lietuvos yra daugiau nei iš Kinijos. Nes ką jaunimas mato čia? Studijų kreditus iš komercinių bankų smaugiančiomis studentus sąlygomis, o Anglijoje tuos kreditus turi atiduoti tik finansiškai atsistojęs ant kojų žmogus, Skandinavijos šalyse studentai gauna – nemokamą mokslą.

 

Pats savaime išvažiavimas nėra blogas dalykas, jei į Lietuvą po mokslų jiems norėsis grįžti. Tačiau dabar išvažiuoja ir vyresnio amžiaus žmonės – tie, kuriems liko 5-7 metai iki pensijos, kad tuos metus padirbėję jie gautų pensiją iš tų valstybių, kur pensijų sistema yra sutvarkyta.

 

Iš čia kyla gilesnė problema – požiūrio į savo valstybę. Čia kiekvienas turime atsakyti į klausimus:  ar Lietuvą aš laikau savo valstybe, ar ji man brangi, ar aš galiu čia kažką pakeisti, kad norėčiau čia ir pats, ir mano vaikai gyventi.

 

Jei atsakymas – Lietuva man svarbi, tai neabejoju, kad viską galima sutvarkyti.

 

- Sutvarkyti kaip? Įstatymais?

 

- Turi būti ne tik priimti teisingi įstatymai, bet ir veikti įstatymai. Štai dar prieš metus mes dar neturėjome įstatymo, leidžiančio  išsiaiškinti neteisėtai įgytą politikų, valdininkų turtą. Prieš metus nebuvo ir kito svarbaus įstatymo, todėl  visos rezonansinės bylos buvo pasiglemžiamos senaties.

 

Tačiau valstybėje tik tada situacija gali pasikeisti, kai žmonės, esantys ne politikoje, ne valdžioje, laikys smerktinu ne tik netinkamą politikų, valdžios elgesį, bet patys atėję į valdžią nedrįs ja naudotis savanaudiškais tikslais. Taip, yra tokia mūsų visuomenės problema, todėl iškyla ir mūsų visų atsakomybės klausimas: ar mes atsidūrę valdžioje nesielgsime taip pat blogai, kaip ir buvusi valdžia. 

 

Todėl ir būtini įstatymai, kurie nei vienai partijai, nei vienai valdžiai neleistų piktnaudžiauti.

 

Tokie įstatymai, kaip Vakarų demokratijos šalyse, kur valdžios piktnaudžiavimas yra išskirtinis atvejis, nes ten labai griežti įstatymai yra vienodai taikomi ir politikams, ir paprastiems žmonėms, kur jau yra  susiformavusi politinė kultūra – piktnaudžiauti negalima niekam ir piktnaudžiavimas yra smerkiamas visos visuomenės.

 

Lietuvoje, deja, vis dar galima prisivogusius, kyšininkaujančius politikus rinkti į valdžią, o dėl to  yra atsakinga ir visuomenė. 

 

- Bet ar ne idealizmas tikėtis, kad Lietuvoje kas nors už dyką pradės kontroliuoti valdžią?

 

- Idealizmo pasireiškimų yra Lietuvoje, nors akivaizdu, kad mūsų pragmatinėje visuomenėje egzistuoja ir materialinis interesas. Yra pasaulyje valstybių, kur visuomeninis gyvenimas yra finansuojamas valdžios. Tačiau jei taip būtų Lietuvoje (o taip ir atsitiko su kai kuriomis visuomeninėmis organizacijomis – profsąjungomis, jaunimo organizacijomis), ar valdžios finansuojamos organizacijos neatitols nuo žmonių ir neatsidurs arčiau valdžios?

 

Visuomeninė veikla ir remiasi idealizmu - žmogus pasišvenčia svarbiai veiklai skirti savo laiką, energiją, o jei veikla mokama, tai logika gali būti: o kur daugiau mokama?

 

Aš siūlau kitą kelią: jei dėl ko piktiniesi valdžia, tai bandyk pats tai pakeisti, jei vienam nepavyksta - bandyk su bendraminčiais. Tai ir yra visuomeninė veikla, neturinti nieko bendra su tais visuomeniniais judėjimais, kurie keliauja į politiką ir tampa panašūs į partijas – suserga tomis pačiomis ligomis.

- O kodėl jūs pasitraukėte iš didžiosios politikos? Negi ten, Seime, Prezidentūroje, neturėjote galimybių „keisti“?  

 

- Kai aš atėjau į politiką, maniau, kad ir vienas Seimo narys gali daug ką pakeisti. Supratau vėliau – kad ne, juolab to negali Seimo narys, esantis opozicijoje. Tada kilo klausimas - gal tai įmanoma esant valdančiojoje koalicijoje? Bet susidūriau su nuolatine situacija, kad prieš balsavimus ateina kas nors ir pasako: taip, taip, reikia už tai balsuoti, nes... tai yra mūsų rėmėjai. 

 

Tada sąžiningas politikas (ne tas, kuris šokinėja per partijas ieškodamas kur šilčiau, o tas, kuris principingas) elementariausiai gali būti išmestas iš frakcijos, vėliau – iš partijos. Ir ne už tai, kad blogai elgiasi o kaip tik todėl, kad elgiasi gerai. 

 

Vėliau man atrodė, kad jau kas kas, o prezidentūra tikrai turi galimybę kažką pakeisti. Tačiau paaiškėjo, kad ir ši institucijos ne viską gali, juolab kad svarbu, jog ir partneriai nenužengtų politinės korupcijos keliu. 

 

Paskui buvo penkeri-septyneri metai visiškos nevilties, depresijos, apmąstymų, ką galima padaryti, kai matai, kaip mūsų valstybė, Lietuva eina žemyn. Turiu omeny - žmonių nuotaikas, nusivylimą jų ne tik valdžia, bet ir valstybe tiek, kad kai kuriems Lukašenka ar Putinas atrodo vienintelė išeitis. 

Man buvo smūgis: vadinasi, kaip ir Sąjūdžio metais, valstybė turi pradėti keistis ir ji gali atsistoti ant kojų ne dėl vienokių ar kitokių vyriausybės priimtų sprendimų, o todėl, kad žmonėms  perpildyta kantrybės taurė ir jie sako: gana, mes norime gyventi čia tokioje pat valstybėje, kaip Airija, kaip Danija.

Kai aš tai suvokiau, liko vienintelė viltis: savo valstybę turi pradėti keisti pati visuomenė ir žmonių požiūris į savo valstybę.  

.