107-erių M. Stonienei likimas nepašykštėjo sunkių išbandymų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Pasveikinta 107-erių sulaukusi šiaulietė Malvina Stonienė. Šimtametė sveikata nesiskundžia ir džiaugiasi artimųjų paguoda. „Gyvensiu kaip Mozė iki 140 metų“, – sakė ji. Žinoma, M. Stonienė prasčiau regi, girdi, juda naudodamasi specialiu vėžimėliu.
Kartu su amžiną atilsį vyru Izidoriu Stoniu, ji susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Vėliau šeimą papildė 7 anūkės, 5 proanūkai, 3 proanūkės.

Gyvenime matė vargo
M. Stonienei likimas nepašykštėjo sunkių išbandymų. Jai nuo 16 metų teko išmokti gyventi savarankiškai, išgyventi karo metus, nelengvomis aplinkybėmis užauginti vaikus. Kadangi jokios profesijos neturėjo, dirbo kolūkyje. Ištekėjo būdama 33 metų. Senolė pasakojo, kad daug kas ją norėjo ištekinti, bet ji tam priešinosi. Jai rūpėjo ne turtai, bet noras padėti vargingiau gyvenančiam vyrui. Sukūrusi šeimą ji prižiūrėjo namų ūkį, augino vaikus, kol vyras dirbo kolūkyje. Taip pat ji puikiai audė, verpė, mezgė, skaniai gamino valgyti.

Mėgsta sočius ir riebius patiekalus
Senolės duktė Aldona Rozenbergienė sakė, kad šimtametė mėgsta ilgai pamiegoti. O atsikėlusi visada geria kavą: „Kartais tenka žadinti kaip mažą vaiką, kol prikeli, matyt, amžius daro savo.“
Apetitu taip pat nesiskundžia, valgo viską, ką pagamina dukra, tik nemėgsta sauso maisto. Patiekalai turi būti riebūs, būtinai su padažu. Valgo rūkytą mėsą, o ne virtą ar pieniškas dešreles.
Dienomis daugiausia savo laiko šimtametė skiria televizijos žiūrėjimui ir maldaknygės skaitymui. Ji labai religinga. Kai buvo judresnė, dažnai eidavo į bažnyčią ir anūkus mokė tikėjimo.
„Šiandienos aktualijų nebeseka, tačiau puikiai prisimena viską, kas vyko jaunystėje. Žinoma, žiūri televizorių, mato, kas aplinkui vyksta, tik nebelabai supranta. Daugiausiai kalba apie tai, kas vyko praeityje“, – pasakojo A. Rozenbergienė.

Džiaugiasi anūkais bei proanūkiais
Duktė juokais prasitarė, kad senolė nevengia pakontroliuoti jų gyvenimo. Vos tik randą progą, pamoko, kaip reikia gyventi: „Jeigu ilgiau negrįžtu, visada paklausia, kada pareisiu, domisi kur taip ilgai vaikščiojau.“
Senolė taip pat labai myli savo anūkus ir proanūkius, visada laukia akimirkos, kai galės juos pamatyti.