Tam tikri neigiami išgyvenimai vaikystėje gali turėti įtakos tolesnei vaiko raidai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Išsityčioti, aptalžyti ir dar nufilmuoti – smagu, kol pačiam neskauda. Socialiniame tinkle paviešintas siaubingas patyčių įrašas, kuriuo suskubo pasidalyti ir žiniasklaida, visuomenei sukėlė ir ašaras, ir pasipiktinimą. Nukentėjęs jaunuolis prabilo tik po trejų metų tylos.
Tad kodėl vaikai tampa patyčių taikiniu ir kaip „perskaityti“ vaiko tylą?

Patyčios tyko visose socialinėse erdvėse
Šiaulių miesto pedagoginės psichologinės tarnybos socialinė pedagogė, Didžiojo ir Mažojo draugo programos (remiantis BBBS programos principais) koordinatorė, Olweus patyčių prevencijos programos instruktorė Aurelija Jocaitė primena, kad patyčios gali vykti visose socialinėse erdvėse, o dažniausiai mokykloje.
„Tyčiotis gali ir priešmokyklinės grupės mokiniai, ir aukštesniųjų klasių moksleiviai. Vaikų elgesys įvardijamas patyčiomis, jei atitinka pagrindinius patyčių reiškinio elementus: tyčiniai veiksmai atliekami nuolat, tai daroma su tikslu įskaudinti kitą bei skriaudžiamas asmuo yra fiziškai ir / ar emociškai silpnesnis. Taigi, patyčias gali patirti bet kuris mokinys, kuris yra fiziškai ir / ar emociškai silpnesnis už skriaudėją. Nepaisant vaiko individualių savybių, vaikas neturi patirti šios smurto formos“, – sako specialistė.
Pasak jos, neretai vaikai, išgyvenantys patyčias, dėl gėdos, baimės, nerimo ir kitų jausmų, nepraneša apie tai suaugusiems. Kartais vaikai bijo suaugusiųjų reakcijos, nerimauja, kad skriaudėjas sužinos apie pranešimą ir patyčios nesiliaus.
„Apimti nerimo vaikai gali papasakoję staiga išsižadėti savo žodžių. Vaiko tėveliams labai svarbu pastebėti bet kokį vaiko elgesio pokytį, pvz., atžala buvusi guvi staiga tapo apatiška, nenori eiti į mokyklą, nenori / negali pasakoti apie savo dieną mokykloje, bijo pareiti namo ar eina į mokyklą kitu keliu, rytą, prieš einant į ugdymo įstaigą, staiga ima jaustis blogai ir kt. Šie požymiai nepatvirtina, kad vaikas patiria patyčias, o tik yra ženklai, apie kuriuos vaiko tėvams būtų svarbu pasikalbėti su klasės auklėtoja ir / ar kitais mokytojais“, – teigia A. Jocaitė pridurdama, jog nepaisant to, ar vaikas patiria patyčias, tyčiojasi ar tik stebi jas, tėvų pastebėjimai, bendravimas su pedagogais be galo svarbus. Pagalba labai svarbi visiems patyčių dalyviams.

Nuo fizinio smurto iki melagingų gandų
A. Jocaitės teigimu, patyčių reiškimosi formos gali būti įvairios: fizinis smurtas, žodinis priekabiavimas, tyčinis išstūmimas asmens iš grupės, melagingų gandų skleidimas, bjaurių ir / ar nešvankių žinučių siuntinėjimas internetu ir / ar mobiliuoju telefonu, ignoravimas ir kitoks tyčinis agresyvus elgesys, nukreiptas prieš negalintį apsiginti asmenį.
„Kibernetinių patyčių tikslas yra toks pat, kaip ir kitokių patyčių formų – specialiai įskaudinti, pažeminti kitą, negalintį apsiginti asmenį. Patyčiose dalyvauja ne tik skriaudėjas ir vaikas, iš kurio tyčiojamasi, tačiau ir stebėtojai. Socialiniuose tinkluose stebėtojų ratas gali tapti didesnis, patyčios plinta greičiau, masiškiau. Labai svarbu pastebėjus bet kokią neteisėtą ar galinčią daryti neigiamą poveikį vaikui informaciją, pranešti“, – sako socialinė pedagogė.
Anot specialistės, visuomenėje patyčios įvardijamos įvairiais sinonimais kaip: „erzinimas“, „ujimas“, „užgauliojimas“, „atskyrimas“, „engimas“ ir kt. Mokslinėje literatūroje, taip pat susiduriama su įvairiomis patyčių reiškinio sampratomis, tačiau vienareikšmiškai patvirtinama, kad patyčios yra viena smurto formų.
„Patyčių reiškimosi formos gali būti įvairios: žodinės, fizinės, socialinės, kibernetinės. Jos nėra pajuokavimas, tai yra smurto forma, kurią būtina stabdyti. Svarbu žinoti, kad patyčios neturi teigiamų pasekmių! Patyrę patyčias mokiniai gali būti labai prislėgti, nusivylę, bijantys, nebenorintys mokytis ar kt. Nesustabdžius skriaudėjų, vėliau jie gali imti elgtis agresyviau ar įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Vaikai, stebintys patyčias, gali išgyventi nerimą, bijoti apie tai pranešti ir jausti kaltę, negalėdami sustabdyti šio smurto. Tokiu būdu yra nuolat patiriamas baimės ir nesaugumo jausmas. Tam tikri neigiami išgyvenimai vaikystėje gali turėti įtakos tolesnei vaiko raidai“, – aiškina specialistė.

Savaitė be patyčių
„Veiksmo savaitė be patyčių 2015 metais vyks kovo 23-29 dienomis. „Tai šeštą kartą visuomenės dėmesį į patyčių epidemiją sutelkianti iniciatyva, kurią organizuoja emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“. Dalyvauti ir palaikyti „Veiksmo savaitę“ kviečiamos aktyvios švietimo įstaigos, organizacijos bei socialiai atsakingos verslo įmonės, kurios nori kartu stabdyti patyčių plitimą mūsų šalyje“, – informuoja A. Jocaitė.
Tačiau, pasak jos, akivaizdu, kad šiai opiai problemai reikia ilgalaikės prevencijos bei nuolatinio kasdienio darbo pastebint bet kokią patyčių reiškimosi formą ir efektyviai tai stabdant.
„Kartu su ilgalaikėmis programomis, bet kokios akcijos, iniciatyvos, apimančios mokyklas ir kitas organizacijas, yra labai svarbios. Pranešimas apie patyčių netoleravimą bei skatinimas imtis tinkamų prevencinių veiksmų, – reikšmingas patyčių masto mažinimo veiksnys. „Veiksmo savaitė be patyčių 2015“ neišspręs patyčių problemų, tačiau gali atkreipti dėmesį ir paskatinti kitus imtis veiksmų, netylėti. Tuo reikšminga ši socialinė akcija“, – sako A. Jocaitė.