Rugpjūčio 1 dieną  Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 42 Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventams suteikė pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį.  Šiais metais 38 vaikinai ir 4 merginos prisiekė ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdami jėgų ir gyvybės visada ginti Tėvynę, jos laisvę ir nepriklausomybę. Galime didžiuotis, kad net 7 absolventai yra iš Šiaulių, o tarp jų ir geriausiu išrinktas Ovidijus Kuzminas. Moderniųjų gynybos technologijų vadybos specialybę įgijęs vaikinas pasakoja, kad domėtis kariuomene pradėjo dar mokydamasis mokykloje, kai senelis jį nuvedė į Šaulių sąjungą, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Per ketverius studijų metus vaikinas buvo išvykęs į dvi mainų programas užsienyje, aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, o kai jų nebūdavo – pats ką nors organizuodavo.

Apie pasirinkimus ir studijų metus
Pokalbį su ką tik leitenanto laipsnį gavusiu Ovidijumi pradedame nuo pakankamai banalaus, tačiau visiems karininkams užduodamo klausimo: „Na tai kas gi paskatino rinktis Lietuvos karo akademiją (LKA)?“ Jį išgirdęs vaikinas veide neslepia šypsenos ir sako dažnai išgirstantis tokį klausimą.

„Rinktis greičiausiai paskatino senelis, kuris mane nuvedė į Šaulių sąjungą. Taip sakant, reikėjo iš negero kelio pereiti į gerą kelią. Aš nebuvau kažkoks blogas vaikinas, tiesiog gal kiek per anksti buvau pradėjęs gyventi paauglišką gyvenimą. Na, o po to 11 klasėje pradėjau tarnauti kariuomenėje, tai buvo tokių momentų, kai vizitai mokykloje pasidarė gerokai retesni. Kai 12 klasėje reikėjo daryti pasirinkimus, jau neabejojau, kad būtent šita kryptimi noriu gilinti žinias“, – apie susidomėjimą kariuomene pasakoja O. Kuzminas.

Vaikinas neneigia, kad įstojus teko gerokai nusivilti, nes akademija ne visai atitiko jo puoselėtus lūkesčius. „Į LKA žiūrėjau kaip į įstaigą, kuri ugdo žmones, gebančius kariauti. O realiai per pirmuosius mokslo metus prie karybos mes prisilietėme labai minimaliai, dėl to ir buvo apmaudu. Antraisiais metasi jos nebuvo ką daugiau, todėl patys nusprendėme imtis iniciatyvos ir susigalvojome, kaip prie tos karybos prisiliesti. Prieš stojant į akademiją tarnavau žvalgybos padalinyje Šiauliuose, taigi pasiūliau kaip užklasinę veiklą po civilinių studijų steigti žvalgybos padalinį Karo akademijoje. Susirinkę su atrinktu ir motyvuotu kolektyvu mes savomis jėgomis stengėmės papildomai lipdyti kolektyvinius įgūdžius, kurie mums padėtų turėti didesnį suvokimą karyboje. Greta visko, kas privaloma, tuo užsiėmėme nuo antrojo iki ketvirtojo kurso. Kaip kariuomenėje yra sakoma, „žvalgai atiduoda daugiau sveikatos, bet gauna tą pačią algą“. Čia niekas nieko negavo, išskyrus žinių. Mūsų visada būdavo iki 20 žmonių. Manau, tai buvo pakankamas kiekis žmonių, kad galėtumėm dirbti kolektyve.

Apskritai, prieš stojant į akademiją buvo tokių atgarsių, kad ten žmonės užsiima ne mokymusi, o „drožyba“ – kažką atkentėti, praeiti visokius išbandymus, bet apie žinių įsisavinimą nebuvo jokios  kalbos. Šiuo metu tai yra pasikeitę ir visi negeri dalykai iš karinio rengimo yra išgyvendinti. Manau, kad fiziškai viskas yra praeinama, o ir didelį žinių bagažą galima susikrauti, jeigu tik pats to nori“, – pasakoja O. Kuzminas.

Dvi mainų programos užsienyje
Per ketverius studijų metus jaunuolis dalyvavo dviejose mainų programose – Amerikoje ir Švedijoje. „Buvau patekęs į dvi mainų programas, per kurias mokiausi Virdžinijos karo institute Amerikoje ir Švedijos gynybos universitete Švedijoje. Amerikoje mokiausi civilinės inžinerijos ir informacinių technologijų. Kadangi tai buvo pirma programa, su anglų kalba buvo šiek tiek sudėtinga, reikėjo persilaužti, kad per paskaitas galėčiau dalyvauti diskusijose. Iš dalies susidūriau ir su kariniu rengimu. Tiesą pasakius, nepasakyčiau, kad pas juos yra kažkas geriau. Savaitę laiko per pratybas turėjau nešti radijo stotį, kuri svėrė 10 kilogramų. Esmė yra ta, kad ji neveikė. Tai sakyčiau, kad pas juos aprūpinimas yra gal netgi prastesnis negu pas mus Karo akademijoje. Jie negaudavo šovinių kulkosvaidžiams, tai realiai yra viskas prasčiau, negu turėtų būti. Pas juos reguliarios pajėgos gauna viską, kas geriausia, bet mokymosi įstaigose tai nesureikšminama.

Švedijos ir Amerikos nelabai sulyginsi. Švedijoje rašiau baigiamąjį darbą, ten buvo puikios gyvenimo, maisto ir sporto sąlygos. Skirtumas tas, kad ten nematėme karinio rengimo. Mūsų negalėjo integruoti į savo pratybas dėl negalėjimo dirbti su jų įslaptinta informacija. Čia buvo didžiausia nuoskauda ir nusivylimas. Iš kitos pusės, mano baigiamasis darbas buvo susijęs su Švedijos kariuomene, tai labai daug sužinojau apie švedus. Mano bakalauro darbas buvo reikšmingas Lietuvos kariuomenei, nes pati kariuomenė buvo užsiprašiusi tokio darbo. Nuvažiavau, surinkau informaciją, parašiau, grįžau“, – prisiminimais iš mainų programų užsienyje dalijasi vaikinas.

Prisiminimai iš pirmojo kurso…
„Visada prisiminsiu, kaip pirmajame kurse mus pastatė į rėmus, kai reikėjo keltis 6 valandą ryto, daryti mankštą. Ir ta mankšta ne šiaip kokia, o normalus „fizo“ – padarydavom kaip reikalas, tai po tos treniruotės organizmas jau reikalaudavo poilsio, o tu privalai eiti į paskaitas.

Kadangi mokykloje labai sekėsi matematika, fizika, tai pirmojo kurso medžiagą galėjau atsiskaitinėti beveik nesimokęs. Tad per tas paskaitas tiek seilių būdavo ant mano stalo… Aš padėdavau galvą ir po kokių kelių valandų tik pakeldavau. Kartais dėstytojai matydavo, bet nežadindavo. Taigi, man labai sunku buvo persilaužti. Ir miegoti liepdavo 22 valandą. Įsivaizduokim: vasarą tokiu metu šiaip saulė šviečia, o tau jau liepia eiti miegoti. Miego labai trūkdavo, bet aš jį kompensuodavau paskaitų metu. Ačiū tiems dėstytojams, kurie buvo tolerantiški ir suprasdavo, kad tas kariūnas, kuris ne visada būdavo budrus, visai neblogai atsiskaitinėdavo darbus“, – juokdamasis prisiminimais dalijasi O. Kuzminas.

Paklausus vaikino, su kokiais sunkumais susidūrė, jis ilgai galvoja. „Manau, kad pirmajame kurse nepakankamai buvau fiziškai pasiruošęs, tad antrajame kurse taisiau tą dalyką ir po to sekėsi neblogai. Kaip aš sakau, nepadariau namų darbų prieš tai, tai reikėjo vytis eigoje.

Šiaip sunkiausia buvo tie du išvažiavimai, kai nematai šeimos, draugų, merginos, nes keturi mėnesiai šen ir ten duoda savo rezultatų. Fiziškai nebuvo nieko sunkaus, na, viskas pakeliama. Buvo momentų, kai spjaudaisi ir nori, kad viskas pasibaigtų, bet tokie momentiniai dalykai tave motyvuoja ir padeda suvokti, kad tai, kas sunku šią akimirką, kažkada baigsis“, – pasakoja vaikinas.

Ekstremalios užduotys
Pokalbio metu galima įsitikinti, kad Karo akademijos studentai per ketverius metus ekstremalių užduočių patiria daugiau, negu paprasti žmonės per visą savo gyvenimą. Ovidijus pasakoja: „Ketverius metus turėjome tokį dalyką kaip lyderio ugdymo programa. Jos metu mus mokė įveikti įvairias baimes. Tai va, žmonės šiaip nešokinėja nuo 10 metrų tramplino į vandenį, o mums reikėjo. Tas šuolis buvo man ganėtinai nemalonus. Buvo kam nuo smūgio pramušė kraujagysles ir upeliais bėgo kraujas, buvo kas šiek tiek nukrito ant šono ir jis liko mėlynas. Dabar tai juokinga, o tada tai taip nebuvo.

Reikėjo tris kartus šokti su parašiutu, bet tuo metu aš buvau Amerikoje, tai grįžęs iškart nusipirkau šuolį, galvoju – kaip čia bus, draugai visi šoko, o aš ne.

Puikiai pamenu, kai reikėjo stoti į akistatą su šunimi. Tau yra uždedama rankovė ir tas šuo atbėga ir į ją tau kanda. Tai vėl jausmas, kurio šiaip žmonės nelabai patiria ir, ko gero, nelabai norėtų patirti. Buvo visokių užduočių baseine ir su virvėmis, tarkime, užlipus ant bokšto, kurio aukštis yra kokie 12-13 metrų, nusileisti į apačią veidu į priekį, atbulomis ir panašiai“, – labiausiai įsiminusius momentus pasakoja leitenantas.

Geriausias akademijos absolventas
Kaip ir kiekvienais metais, už mokslo rezultatus ir laimėjimus buvo apdovanotas geriausias akademijos absolventas, kuriuo šiais metais buvo išrinktas mūsų pašnekovas. Jam Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kaip kario garbės simbolį, įteikė suvenyrinį kardą, o Kanberos lietuvių bendruomenė (Australija) skyrė piniginę premiją. Vaikinas neslepia, kad kažkiek tikėjosi tapti geriausiu.

„Reitingas mūsų sumavosi per visus ketverius metus. Aš mačiau, kad mano rezultatai visai neblogi, bet reikėtų suprasti tokį dalyką – ten yra labai sudėtinga. Jeigu pakeitus reitingavimo  koeficientus sistemoje, tai tie lyderiai galėjo pasikeisti, todėl sakyti, kad aš čia gavau kardą ir reitinge esu pirmas ir tai kažką keičia,tai tikrai taip nėra. Dabar išeisiu tarnauti į povandeninių veiksmų komandą Klaipėdoje ir vėl viską mokytis pradėsiu nuo nulio“, – įspūdžiais dalijasi absolventas.

Vaikinas teigia nesijaučiantis labai didelių kalnų nuvertęs ir teigia, kad tai buvo vieno intervalo pabaiga ir kito pradžia. Apie tarnybą Ovidijus kalba taip: „Tarnausiu, kol sąnariai subyrės arba kariuomenė sakys, kad gal jau tu eik pailsėti. Mano darbas nebus nuo 8 iki 17 valandos. Jei turėčiau tokią tarnybą, nerealizuočiau savęs, man pačiam būtų gaila savo laiko. Norisi kažką padaryti geriau, daugiau, taigi tarnyba nėra apibrėžta laikas. Kiek reikia, tiek darai, o visa kita turi prisiderinti.“

Pokalbiui pakrypus tokia linkme, pasidarė smalsu sužinoti, ar įmanomą suderinti asmeninį gyvenimą su tokia tarnyba. „Gal ir įmanoma, bet šeima turi būti labai lanksti. Jei kalbėsime apie merginas, kurios laukia tų karių, arba vaikinus, kurie laukia merginų, tai jie turi suprasti, kad pareiga, kurią jie pasirinko, yra daugiau negu civilinis darbas. Gali būti sunkių momentų, bet jeigu tik noro yra, visi sunkumai yra išgyvenami“, – teigia ką tik leitenanto laipsnį gavęs vaikinas.

Ir pabaigai...
Žmonės, pajutę nelaimę, buriasi į bendruomenes ir bando ją atremti. Taip buvo 1990 – 1991 metais, o lengva forma vyksta ir dabar. Neramumų akivaizdoje Lietuva stiprina kariuomenę, didėja jos populiarumas ir žmonių skaičius. Be to, visuomenės požiūris į ją ir į visas tas institucijas yra kur kas palankesnis negu buvo anksčiau.

Pokalbio pabaigoje O. Kuzminas teigia, kad žmonės, esantys kariuomenės viduje, turi išlikti kūrybingais, iniciatyviais, mylinčiais savo kraštą žmonėmis, kurie gebėtų kurti tokį produktą, kuris būtų priimtinas visuomenei.

„Kariuomenė viena niekada nelaimės karo – jai reikia visuomenės palaikymo. Jei visuomenė nenorės paklusti kieno nors kito valdžiai, tai ir nepaklus. Netgi tas, kuris yra nugalėtas, bet nepripažįsta pralaimėjimo, greičiausiai niekada nepralaimės.“

O. Kuzminas buvo išrinktas geriausiu šių metų absolventu ir apdovanotas garbės simboliu – kardu bei Australijos lietuvių bendruomenės pinigine premija.
Ievos BUDZEIKAITĖS nuotr.

Šiais metais net 8 šiauliečiams buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
Ievos BUDZEIKAITĖS nuotr.