Informacija apie terorizmo aktus, žudynes niekaip nepaskatina pozityvumo. Tačiau vieni tokias žinias priima asmeniškai, tampa nerimastingi, išsigandę. Tuo tarpu kitų neigiama informacija taip nepaveikia, nepaskatina jų baimės. Specialistai sako, kad reakcija priklauso nebūtinai nuo psichikos jautrumo. Nemažai įtakos turi paties žmogaus asmeninė patirtis. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad žmogus galbūt tiesiog išmoko bijoti. Kaip ten bebūtų, pozityvumo galima išmokti. Svarbiausia, – adekvačiai reaguoti tiek į teigiamą, tiek į neigiamą informaciją ir dažniau gyvenimui sakyti „ačiū“.

Gerumas užprogramuotas
Psichologė Aistė Diržytė „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad visi į neigiamą informaciją reaguojame skirtingai. Kaip skiriasi mūsų fizinis kūnas, taip skiriasi ir psichologinis kūnas arba asmeninė sritis. Tai reiškia, kad vieniems – svarbiausi objektai jų pasaulyje yra jie patys, jų šeima, ar darbovietė. Kita informacija, labiau susijusi su globalesniais dalykais, nelabai domina ir nekelia jokių emocijų.

Tuo tarpu kitų žmonių asmeninės sritys apima tautą, Europą, visą pasaulį ir t. t. Jie jautriai reaguoja į nelaimes kitose šalyse, nes identifikuojasi su pasaulio piliečiais. Pasaulis yra jų asmeninės srities dalis. Todėl kai skauda kažkam, kas priklauso mūsų pasauliui, vadinasi, skauda ir man. Tokie žmonės parodo asmeninės srities platumą.

Skiriasi ir žmonių jautrumas teigiamai arba neigiamai informacijai apskritai. Vieni į teigiamą ir neigiamą informaciją reaguoja adekvačiai. Geba ne tik nerimauti arba liūdėti, bet sugeba ir džiaugtis, patirti pilnatvę ir ramybę. Neadekvačiai jautrūs asmenys koncentruojasi tik į neigiamus dalykus. Mato vienpusį pasaulio vaizdą, tiki, kad gyvena katastrofiškame pasaulyje. Toks mąstymas priverčia žmogų pasijausti nekaip.

„Žmonėms su vienpusiu jautrumu reikėtų atkreipti dėmesį, kad jaučiamės gerai ar blogai priklauso nuo to, į ką kreipiame savo dėmesį. Jeigu mes žiūrime tik į neigiamus dalykus, aišku, kad jaučiamės blogai. Kreipiant dėmesį į pozityvius dalykus keičiasi ir savijauta“, – išskiria A. Diržytė.

Psichologė pastebi, kad visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad žmonės vieni su kitais turi elgtis kaip vilkai. Esą gyvename laikais, kai galioja džiunglių įstatymai. Su visais reikia kovoti, konkuruoti, kiekvienas galvoja tik apie save, mūsų prigimtis gyvuliška ir pan. Iš tiesų visa tai tėra mitas.

Naujausi žmogaus prigimties tyrimai rodo, kad žmogus iš prigimties yra labiau linkęs į gerumą. Pavyzdžiui, atjauta mumyse yra biologiškai užprogramuota. Tai reiškia, kad natūralu yra tapti vienas kitą gerbiančiais ir atjaučiančiais žmonėmis.

„Netiesa, kad visi gyvūnai nesirūpina ir numirti palieka ligotus arba silpnesnius už save. Banda gali rūpintis ligotais, pavyzdžiui, kaip tai daro pelikanai arba beždžionės. Gyvūnuose yra užprogramuota tam tikra atjauta – tai reiškia, ji suprojektuota ir žmoguje. Mes galime būti vienas kitam geri ir tai yra mūsų prigimtyje. Būti blogiems yra nenatūrali būsena, nes tuomet patys jaučiamės blogai. Mūsų natūrali būsena yra gerumas, atjauta, vienas kito palaikymas, paskatinamas, dalijimasis emocine šiluma ir t. t., taigi mes galime būti vienas kitam geri“, – sako psichologė.

Reikia pradėti nuo savęs
Nuo neigiamos informacijos galima apsisaugoti. Todėl vieni neskaito naujienų, nežiūri televizijos ir pan. Aišku, galima aplinka nesidomėti, bet įmanoma elgtis ir priešingai. Skaitant pasakyti, kad tai yra tik gyvenimo mažytė dalelė. Išėję pasivaikščioti ir pamatę lelijos žiedą ežere, galime sakyti, kad tai labai gražus žiedas. Priėję arčiau pridurti, kad ji auga tamsiame, giliame ežero paviršiuje, kur kartais galbūt ne visai švaru.

Vadinasi, gyvenimas yra visoks ir nereikia prieš nieką užsimerkti, nuo kažko bėgti. Įmanoma išlikti atviram, domėtis informacija ir į tai adekvačiai reaguoti. Pasakyti sau, kad toks yra gyvenimas. Žvilgsnio nereikia nukreipti tik į tai, kas yra blogai. Reikia matyti visumą. Suvokti, kad gyvenimas yra gražus, įdomus ir prasmingas.

Psichologė priduria, kad neigiama informacija turi ir savų pliusų. Ji gali paskatinti imtis kažkokių pozityvių teigiamų pokyčių. Pirmiausia savęs paklausiant, ką aš galėčiau padaryti, kad pasaulis būtų gražesnis. Kaip galėčiau prisidėti prie to, kad pasaulyje būtų daugiau meilės, tvarkos, ramybės. „Atsakymas paprastas – pirmiausia reikia kurti ramybę, taiką ir darną savyje. Jeigu kiekvienas žmogus rūpintųsi savo pasauliu, savo paties elgesiu, tuo, ką jis sako, daro, turbūt tuomet pasaulyje visiems mums būtų šviesiau ir gražiau gyventi“, – pabrėžia A. Diržytė.

Niekas nepaneigs, kad mūsų savijautai įtakos turi ir mąstymas. Tam, kad nusiramintumėme, kartais sau turime pasakyti, kad viskas bus gerai. Tačiau specialistė perspėja, jog toks tikėjimas gali būti arba naivus, arba brandus.

Naivus tikėjimas, tai „kūdikiškas“ tikėjimas, neturint neigiamos patirties. Tuomet jaučiamas saugumas, pasitikėjimas, kad ir ateityje mano poreikiai bus patenkinti. Anot psichologės, žmonės šiais laikais bando mokytis tokio „kūdikiško“ pasitikėjimo gyvenimu. Tikėjimo, kad viskas bus taip, kaip noriu. Todėl skaito įvairiausias knygas, kaip minčių galia įgyvendinti savo tikslus, tačiau tai yra knygos apie naivųjį pozityvumą.

„Gyvenime ne visuomet viskas vyksta taip, kaip mes norime. Nenorime, kad mūsų artimieji mirtų, bijome susirgti, išgyventi sukrečiančių dalykų, tačiau visa tai nutinka. Jeigu žmogus naiviai tiki, kad to nebus, ir staiga kažkas tokio atsitinka, tuomet ima svyruoti jo pasitikėjimas gyvenimu apskritai. Sugriūva visa gyvenimo filosofija, gali apimti visiškas pesimizmas ir nepasitikėjimas gyvenimu“, – perspėja psichologė.

Tikėtis, kad viskas bus gerai, galima ir brandžiai. Tai nėra „kūdikiškas“ tikėjimas be patirties. Tai pasakymas sau, kad aš tikiu, jog viskas, kas vyksta, turi prasmę, net patiriant įvairių sunkumų, nepatogumų. Tuomet aš įgyju galimybę tobulėti ir augti. Nesvarbu, kas įvyktų, taip turi būti. Tai gyvenimo pamokos, kurios man skirtos. Tik per tokius išbandymus, kliūtis aš atsiskleisiu ir mano gyvenimas taps pilnavertis.

Kelią turime atrasti patys
Psichologė sako, kad kelių į pozityvumą yra tūkstančiai, tik kiekvienas savo kelią turi rasti individualiai. Vieno recepto, kaip visiems tapti pozityvesniems, nėra.

Aišku, kai kurie žmonės receptais bando dalytis. Sako, kad užsiimdami joga tapsime pozityvesni. Ragina lankytis bažnyčioje, laikytis sveikos gyvensenos principų. Atsiranda tokių, kurie tais receptais patiki. Pradeda sveikai gyventi ir pastebi, kad kažkas jų gyvenime pagerėjo, tačiau įsitikina, kad esminiai dalykai nėra tokie, kokių norėtųsi.

„Vieno recepto nėra. Savo kelią turite atrasti patys. Kai kurie sako, kad maisto papildai yra universalūs. Esą jie tinka bet kam, bet kur ir bet kada. Iš tiesų tai yra netiesa. Lygiai taip pat netiesa, kad yra vienas pozityvumo receptas visiems.

Mes esame labai skirtingi. Vieniems padeda meditacija, kitiems – buvimas gamtoje. Aišku, bendras vardiklis egzistuoja, tačiau tai nėra kryptis ir jokiu būdu ne konkretus pasiūlymas“, – tvirtina A. Diržytė.

Kita vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad pasitenkinimą gyvenimu ir pozityvumą sustiprina gebėjimas būti dėkingam. Gebėjimas priimti tai, ką gyvenimas duoda ir atsiunčia kiekvieną dieną. Mes turime jaustis dėkingi už tai, ką turime. Jeigu mums netrūksta maisto, turime kur prisiglausti, kuo apsirengti, vadinasi, viskas negali būti taip blogai.

Psichologės teigimu, mes pradedame jaustis blogai, kai lyginame save su kitais, stebėti, ką turi kiti ir ko neturime mes. Kitaip tariant, jaučiamės nelaimingi, nes turime per daug beribių troškimų. Todėl nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas turėtų būti toks pat, kaip kaimynų. Tai tėra iliuzija, nes kiekvienas turime savo unikalų kelią.

„Gyvenimas duoda tai, ką duoda, ir už tai reikia padėkoti. Padėka gali būti karčių vaistų išgėrimas, bet jie reikalingi dėl sveikatos. Gebėjimas būti dėkingam yra vienas iš mūsų laimės šaltinių. Jeigu norite, kad gyvenime būtų daugiau pozityvumo, pirmiausia gyvenimui pasakykite „ačiū“, – pataria A. Diržytė.