Smagu pasivaikščioti po trečiadieninį „blusturgį“ Kaštonų alėjoje – ko tik čia nėra. Rakandai, sendaikčiai, rankdarbiai, kolekcinės monetos, bižuterija nuo ryto vilioja praeivius stabtelėti, pačiupinėti vieną kitą įdomybę. Čia prekiauja keli vaikinai, spalvotus hidrogelinius rutuliukus pardavinėja ir vaikai. Vieni prekiautojai maloniai šypsosi ir noriai kalba apie prekybą, kiti sprunka bent per kelis žingsnius ir lyg nuo įkyrios musės baidosi. Ėmę kalbėti apie prekes netikėtai pasišnekučiuojame ir apie gyvenimą.

Komunikabilus ir geraširdis prekiautojas Romas
Prie vieno šiauliečio stalo palinkę būrys vyriškių atidžiai tyrinėja prekes, matyt, čia būsią įrankių. „Taip, vyriškiai ateina pasidomėti, kuo prekiauju, ir retkarčiais nuperka, nes viskas, ką matote, yra rankų darbo. Neperpardavinėju. Visi peiliai lig vieno yra rankų darbo – šį ima batsiuviai, nes labai kietas, tinka pjaustyti linoleumams“, – aštriabriaunį demonstruoja Romas. Geras metalas itin kruopščiai nugaląstas. Viena puse nugaląsti peiliai skirti kairiarankiams, o iš kitos pusės – dešiniarankiams. Peiliai kainuoja po keturis eurus – tai brangiausios Romo prekės. Paties sumontuoti rėmeliai kainuoja po du.

„Mėnesio pradžioje prekyba sekasi prasčiau, o per vidurį, kada žmonės gauna pensijas, algas, prekyba pagerėja. Mėnesio pabaigoje ir pradžioje gali neiti prekiauti“, – teigia Romas.

Kaip sako itin komunikabilus vyras, vidutiniškai per dieną jam pavyksta suprekiauti už dešimt eurų. Žinoma, kai buvo litai – prekyba buvo kur kas sėkmingesnė. Žmonės geriau tuomet gyveno, nes už litus apskritai buvo galima nusipirkti daugiau.

Bet prekybon Kaštonų alėjoje Romas pasuko ne dėl noro užsidirbti.

„45 metus atidirbau, o namie sėdėti bei žiūrėti televizorių yra negerai. Geriau jau garaže kažką darau ir turiu užimtumą, man pačiam smagu. Aš čia ne dėl to, kad dešimt ar penkis eurus gaučiau, bet praleisčiau dieną. Trečiadieniais ateinu prekiauti ir esu užsiėmęs, o likusias dienas turiu užsiėmimą garaže“, – sako prekeivis, kuris nuo pat mažų dienų buvo linkęs kurti ir meistrauti.

Tiesa, rudenį Romas prekiavo lesyklomis. 100 pasidarė, pusę jų išpirko. Ateis ruduo – likusias lesyklas parduos ir dar daugiau pagamins.

Tačiau vyras negaili savo padirbtų lesyklų nei urėdijai, nei mokykloms paaukoti – širdis neleidžia imti pinigų iš vaikų. O ir šiaip retkarčiais mažiesiems Romo pirkėjams labai pasiseka – pamačius, kad pradinukas atrado mielą daiktelį, liežuvis neapsiverčia sakyti kainos – „imk“ – viskas, ką pasako Romas.

Kita vertus, pasak vyro, trūksta „blusturgyje“ tvarkos. Antai niekas nepastato tualeto tad senyvo amžiaus prekiautojams belieka eiti už tvoros. Nėra kur dingti, kavinės tualetu pasinaudoti nemokamai niekas neleis. Antra, tvarka turi būti vienoda visiems: prekės turi būti išdėliotos ne ant žolės, o ant prekystalio. Kaip vakar matėme, pažeidėjų buvo kone daugiau nei prekybos taisyklių besilaikančiųjų.

Onutės surinkti pinigai keliauja „Motinos Teresės šeimų namams“
Visi Onutės surinkti pinigai už parduotus sendaikčius keliaus į „Motinos Teresės šeimų namų“ sąskaitą. Ten moteris dirba – budi naktimis, o dienomis savanoriauja.

„Mokesčiams už patalpas reikia susirinkti. „Motinos Teresės šeimų namuose“ veikia krizinės motinystės centras, apačioje – neįgaliųjų centras. Naudojame ir vandenį, ir elektrą, už viską reikia susimokėti“, – sako Onutė.
Dalis prekių – pačios asmeniniai, draugų ar pažįstamų, užsieniečių paaukoti daiktai.

Paveikslai, puošnūs indai, masyvesni kryžiai, rūpintojėliai... Pas Onutę šiandien brangiausia prekė autentiškas paveikslas (55 eurai), kainavęs 200 litų. 40 eurų – labai sena, odinė rankų darbo rankinė.

„Sunku pasakyti, kiek jai metų, bet vien aš ją turiu maždaug trisdešimt. Jau tada buvo seniena, kai pirkau Vokietijoje irgi iš tokio paties turgelio. Dabar pati aukoju“, – sako Onutė.

Nors „blusturgyje“ ji yra naujokė – prekiauja dar tik ketvirtą kartą, prekyba, regis, tikrai sekasi.  „Kai lietus lijo ir teko labai anksti išeiti, surinkau 60 eurų, o paprastai ir 100 surenku. Tokios sėkmingos prekybos paslaptis – daiktai, kurie yra tikrai geri. Pirkėjas ateina, informuoju, kad tai yra parama, jeigu pasiryžęs itin daug nusiderėti. Tuomet žmogus kitaip reaguoja. Parduodu savo daiktus su meile, kur yra meilė, ten ir pirkėjas ir kitoks ateina“, – sako Onutė.

Nusivylęs Leonas: žmonės neturi darbo ir pinigų
Prekeivio Leono prekystalis atrodo išties solidžiai – lyg nedidelis muziejus. Medaliai, monetos,  sidabriniai ir nesidabriniai papuošalai, žiūronai, senos kareiviškos kepurės.

Bet vyriškis neslepia kartėlio, kai pasiteiraujame, kaip sekasi prekyba.

„Visų pirma aš esu ne prekybininkas, o kolekcionierius ir kas man atlieka – parduodu, pasikeičiu, – prisistato vyriškis. – Jeigu būtumėte vyras, pasakyčiau grubiai. Prekiauju nuo pat pirmos dienos šiame turguje. Po euro įvedimo yra „pravalas“.

Prekių Leonas dar nebuvo spėjęs parduoti nė vienos, tačiau įsisiūbavus pokalbiui prie prekystalio sustojo pora praeivių – moteris susidomėjo sidabriniais auskarais. Simpatiškų auskarų kaina – dešimt eurų. Nors vyras ir moteris bandė nusiderėti bent du eurus, tačiau Leonas tvirtai laikėsi ir pardavė vienu euru pigiau.

Kiek pavykdavo uždirbti prieš eurą?
„Šiaulius aš vadinu ubagų miestu. Toks pats ir aš. Viskas žlugo, nieko nėra, viskas kas buvo pastatyta, sugriovė. Žmonės darbo neturi ir pinigų. Jeigu nebūtų atidarytos sienos, čia sukilimai vyktų jau seniai.

Bet nėra – jaunimas išvažiavęs, seniukai į gatves neišeis. Jau 25 metai praėjo ir tik dabar pradėta kalbėti, kad reikia darbo vietas kurti. Tai kur jūs buvote anksčiau?“ – prastos prekybos ir prasto gyvenimo Šiauliuose priežastis analizuoja Leonas.

Vyras remdamasis aukšto NATO pareigūno mintimis, sako kad pinigai šiuo metu keliauja į ginklavimąsi, bet priešui panorėjus per tris-keturias valandas bus užimtas visas Pabaltijys. „Reikia investuoti ne į ginklavimąsi, o visai kitus dalykus“, – teigia Leonas.

Pirmais šią dieną uždirbtais pinigais Leonas tarsi vanta pavanoja savo prekes: „Senas babos metodas, kad pritrauktų pinigų“, – sako vyriškis.

Gražuoliais nėriniais prekiaujanti Violeta negali be žmonių
Violetos prekystalio nepralenkia praeivės. „Viskas, kas čia yra – mano rankų darbas: nerta skrybėlė, kepurytės, bateliai ir vėriniai. Mano darbas pats pirmutinis buvo sąjunginėje spaudoje. Prekiavau laikraščių kioske – būdavo taip smagu.

Ir sėdint namuose šitaip jų reikia. Aš esu pripratusi prie žmonių ir man jų labai trūksta. Sugalvojau kažką daryti, kad išeičiau į žmones“, – sako šiaulietė, maždaug dešimt metų užsiimanti rankdarbiais.

Antras dalykas – labai maža pensija, kurios neužtenka net vaistams. O čia, pasak Violetos, pavyksta suprekiauti. Būna visaip – diena geresnė, diena blogesnė.

„Tapkiukai“ kūdikiams – du eurai, skrybėlė – dešimt, kitos – po septynis. Taip pat pažadėjo ateiti vyriškis, kuris paprašė Violetos  padaryti vienodas kepurytes jo dvynukėms.

Ant stalo puikuojasi ir veikiantys automobilio radijo imtuvai po dešimt eurų. Seną mašiną pardavus,  naujasis savininkas panoro naują aparatūrą įsidėti. Tad beliko senas radijukes parduoti.

Pasak Violetos, daugiausiai pavyksta užsidirbti prekiaujant rudeninėmis prekėmis – kepurėmis, kumštinėmis pirštinėmis, šalikais.

Šiuos šiltus apdarus Violeta dekoruoja kailiuku. Jau į pabaigą didžiule trikampe skara su bumbulais pritvirtintais prie kampų. „Rudenį kartą teko uždirbti trisdešimt eurų, bet būna dienų, kai suprekiauji iš viso tris eurus. Užpraėjusį trečiadienį atėjo moteris ir pasigėrėjusi rankų darbu susirinko visas kiek turėjau mano pagamintas sages, pakabukus – ir nupirko“, – šypsosi Violeta.

Romui prekyba – malonus ir prasmingas laisvalaikis, tik jis pasigenda turgelyje tvarkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Leonui apmaudu dėl skurstančių miestiečių. Po euro įvedimo prekyba nesiseka.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Brangiausia Onutės prekė – paveikslas už 55 eurus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Sidabriniai auskarai https://www.silvera.lt/auskarai