Vilnius ir Šiauliai – tai du skirtingi pasauliai. Akivaizdu, kad sostinėje žmonės gyvena kitaip nei likusiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Pirmiausia į akis krenta neadekvatūs kainų skirtumai. Atrodo, kad vilniečiai išlaidauja kiekvienai smulkmenai. Tuo tarpu rajono gyventojai už tas pačias prekes ir paslaugas kartais moka kelis kartus mažiau. Mažiau už kai kurias prekes ir paslaugas mokame ir mes, šiauliečiai. Ekonomistai paaiškina, kad viskas priklauso nuo pajamų. Kuo daugiau uždirbame – tuo brangiau mokame ir atvirkščiai.

Kainos skiriasi dvigubai
Apsilankius Vilniuje kainų skirtumas pasijaučia kiekviename žingsnyje. Pirmiausia ieškant būsto. Sostinėje būsto nuoma vidutiniškai dvigubai brangesnė nei Šiauliuose.

Vidutinė trijų kambarių 60 kv. m buto miegamajame rajone nuomos kaina svyruoja nuo 250 iki 600 eurų. Tuo tarpu Šiauliuose už tokio paties ploto ir kambarių skaičiaus buto nuomą užtektų sumokėti 130 eurų.

Perkant būstą kainų skirtumas išryškėja dar labiau. Šiauliuose dviejų kambarių 50 kv. m butą galima nusipirkti už 20 tūkst. eurų. Vilniuje tokio paties ploto ir kambarių skaičiaus butas mažiausiai kainuoja 35 tūkst. eurų. Žinoma, miesto centre butai kainuoja ženkliai daugiau.

Toks pat kainų santykis išlieka ir paslaugų sferoje. Kainos kandžiojasi net norint susitaisyti batus. Pas mus meistrai pakalti kulnus gali už 5 eurus. Vilniuje už tai tektų pakloti mažiausiai 8 eurus.

O apsilankyti sporto klubuose net vidutinį atlyginimą gaunantiems gyventojams yra didelė prabanga. Norintys būti sveiki ir nuolat sportuoti vilniečiai už apsilankymą sporto klube turi nemažai pakloti. Pavyzdžiui, mėnesinis abonementas vidutiniškai kainuoja 40 eurų. Tuo tarpu Šiauliuose galima sportuoti ir už dvigubai mažesnę kainą.

Nepavydėtinoje situacijoje atsiduria tie, kuriems tenka mokėti už sveikatos paslaugas. Jeigu netyčia suskausta dantį arba ateina laikas įsistatyti naujus, visiems tampa aišku, kad už tai teks sumokėti nemenkus pinigus. Sostinėje krūminio danties plombavimas pas privatų odontologą kainuotų vidutiniškai 50 eurų. Šiauliuose užtektų sumokėti apie 30 eurų.

Kainą lemia paklausa ir pasiūla
Akivaizdu, kad kainos skiriasi ir kitose viešojo gyvenimo srityse. Ekonomistai sako, kad didelis prekių ir ypač paslaugų kainų skirtumas priklauso nuo pajamų. Kitaip tariant, kainos susidaro sąveikaujant pasiūlai ir paklausai. Viskas priklauso nuo to, kiek kainuoja paslaugas pasiūlyti ir kiek žmonės nori už jas mokėti.

„Vilniuje gyventojų pajamos yra didesnės, yra daugiau dirbančiųjų, todėl jie gali prašyti didesnės kainos. Tuo tarpu mažesniame miestelyje pasiprašęs didesnės kainos prekės tiesiog neparduosi. Kita vertus, miesteliuose žmonės tenkinasi mažesnėmis algomis, todėl atsiranda užburtas ratas. Kuo mažesnės algos, tuo mažesnė paklausa, tuo mažesnė kaina“, – „Šiaulių naujienoms“ komentuoja ekonomistas Romas Lazutka.

Ekonomistas paaiškina, kad Vilniuje gyvenantys asmenys uždirba daugiau nei mažesnių miestų gyventojai dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui, ten yra daugiau įmonių, kurioms reikalingi kvalifikuoti darbuotojai. O kaip žinia, kvalifikuotiems darbuotojams tenka mokėti daugiau.

Be to, sostinėje egzistuoja visai kita darbo rinkos struktūra. Pavyzdžiui, veikia vyriausybinės įstaigos, ministerijos. Savaime aišku, kad ministrų atlyginimai yra didesni už tų, kurie dirba kitų miestų savivaldybėse.

Mažesni miestai gali pasigirti tik filialais, tuo tarpu Vilniuje įsikūrę visi centrai, todėl ten dirba aukštesnio rango vadovai, personalas ir t. t. Be to, ten yra visai kitokia darbuotojų koncentracija. Į Vilnių suvažiuoja žmonės iš skirtingų šalies kampelių, dauguma studentų ten įgyja išsilavinimą ir lieka dirbti, o to paties negalima pasakyti apie Šiaulius.

Miesteliai turi savų privalumų
Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė sako, kad iš tiesų didžiausias kainų santykis tarp miestų išryškėja nekilnojamojo turto sektoriuje (NT). Komunalinių paslaugų tarifai galbūt ženkliai nesiskiria, tačiau būsto įsigijimo, nuomos – net labai.

„NT paklausa Vilniuje yra milžiniška, ji ženkliai didesnė nei Šiauliuose. Taip yra, nes Vilnius savo galimybėmis studijuoti, įsidarbinti pritraukia labai daug žmonių. Didesnė ūkio subjektų koncentracija leidžia susirasti gerai apmokamą darbą. Be abejo, tuomet ir NT paklausa yra didelė ir iš to atsiranda didesnės kainos. Be to, pats traukos objektas yra visiškai kitoks“, – tvirtina O. Bložienė.

Transporto, vaikų priežiūros išlaidos taip pat išlieka aktualios. Šioje srityje mažesni miestai turi savo privalumų. Pavyzdžiui, miesteliuose vaikų priežiūra galima dalytis su kitais šeimos nariais. Prižiūrėti vaiką gali padėti seneliai, broliai, seserys ir t. t. Be to, miestelyje ir valstybinis darželis yra labiau prieinamas. Tuo tarpu sostinėje lopšelių-darželių paklausa yra labai didelė, o pasiūla – maža. Todėl šeimos yra priverstos rinktis privačius darželius arba samdyti aukles. Būtent dėl to vilniečiai yra priversti išleisti daugiau pinigų.

Vilniuje taip pat sunkiau suderinti asmeninį gyvenimą su darbu. Kaip žinia, ten konkurencija yra ženkliai didesnė, todėl ir dėl darbo reikia pakovoti labiau. Todėl norint užsidirbti didesnius pinigus reikia paaukoti dalį laiko, kurį mieliau skirtumėte šeimai. Ką jau bekalbėti apie atstumus, kuriuos per dieną reikia įveikti. Jeigu įsigytas butas yra visai kitoje miesto dalyje nei darbas, tuomet mažiausiai dvi valandos kelio – garantuotos. O kaip žinia, už viešąjį transportą, kuro sąnaudas ir vėl tenka mokėti.

Siekia parduoti brangiau
Neretai verslininkai įsikuria centre, senamiestyje, moka didelius pinigus už patalpų nuomą. Todėl orientuojasi į turtingesnius klientus. Jie žino, kad nori parduoti prestižinę prekę, o tokia prekė turi kainuoti daug.

Šeimos finansų ekspertė paaiškina, kad verslininkai aukštesnes pajamas gaunančiam klientui turi pasiūlyti tai, ko jis nori. Asmenys, kurie užsidirba daugiau, turi visai kitokius poreikius. Todėl verslininkai kaip tik įmanydami turi ką nors pasiūlyti įdomaus ir išskirtinio.

Pavyzdžiui, atrodo, kad visi rūbai turėtų kainuoti panašiai, nes jų funkcija yra ta pati, tačiau jų kainos skiriasi. Dizainerio vienetinis rūbas negali kainuoti tiek pat, kiek rūbas iš turgavietės. Kitaip tariant, verslininkai nori įtikti klientams, todėl siūlo išskirtines prekes, tai reiškia – brangesnes.

Kartais nutinka ir taip, kad prie prekės, kuriai pagaminti nereikėjo skirti daug lėšų, pridedamas nemenkas antkainis.

Vis dėlto finansų ekspertė siūlo taip atkakliai vien į pagaminimo ir pardavimo kainą nežiūrėti. Ji sako, kad didesni kaštai galbūt susiję su brangia idėja verslo pradžioje.

„Nors kavos pupelių kaina yra palyginti maža, iš jų pagaminta kava kavinėje negali kainuoti tiek pat. Reikia atsižvelgti ir į tai, kiek verslininkas skiria lėšų kavinės įsteigimui, aparatams, darbuotojų atlygimams ir pan. Aišku, galbūt kiti iš tiesų prekes parduoda brangiau, nei jos yra vertos, bet išlieka klausimas, kiek tai yra patvaru ir ilgalaikiška. Šiuolaikinis vartotojas yra labiau išprusęs, ieško geresnės kokybės. Šiandien jis prekę gali nusipirkti iš bet kurio šalies kampelio. Jeigu vieną kartą kažkoks produktas, jo kokybės ir kainos santykis neįtiko, kitą kartą jis ten tikrai nebegrįš“, – pabrėžia O. Bložienė.

Skundžiasi, bet vis tiek perka
Be to, ji pastebi, kad verslui įtakos turi ir neigiamas visuomenės požiūris. Štai vis dar gyvuoja stereotipas, esą visi verslininkai yra sukčiai ir vagys. Ekonomistė siūlo prisiminti, kad būtent smulkusis verslas sukuria daugiausiai darbo vietų Lietuvoje. Todėl jis turėtų būti remiamas, lokalizuojamas ir suprantamas.

„Iš tiesų versle yra daug neskaidrumo. Mokamas atlyginimas vokeliuose yra viena pagrindinių šešėlio dalių. Tačiau pamirštama, kad šiuolaikinio jauno verslininko portretas yra visai kitoks. Tarp jų yra daugiau sąžiningų, visus mokesčius mokančių asmenų. Manau, kad pagrindine problema išlieka stereotipinis gyventojų mąstymas. Galbūt būtent todėl žmonės nesiryžta imtis savo verslų ar pradėti kitą savarankišką veiklą. Tuos stereotipus reikia laužyti ir tai daryti sąžiningai veiklą vykdančiais verslininkų pavyzdžiais“, – pasakoja ekonomistė.

Anot jos, tuomet pasikeistų požiūris į verslininkus ir gyventojai dažniau panorėtų patys kurti darbo vietas. Atsirastų daugiau pagarbos verslui, žmogus jaustųsi labiau palaikomas, daugiau galintis ir nebijotų suklysti.

Reziumuodama finansų ekspertė sako, kad kainų dydžiui, jų nustatymui įtakos turi ir kultūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyventojų lūkesčiai visada yra labiau neigiami nei teigiami. Lietuvių svarbiausias kriterijus visada buvo kainos ir kokybės santykis. Aukšti reikalavimai, žemos pajamos, verčia nuolatos žiūrėti į kainą ir saugotis apgavysčių. Tačiau prekes ir paslaugas mes vis tiek perkame, nes, matyt, neturime kito pasirinkimo.